[Ne]Tobuli

①

«---»Adrijana

Paleidau visu garsumu Adam Lambert - „If I had you" ir straksėjau po namus rėkaudama iš visos gerklės. Stengiausi taisyklingai išrėkti dainos žodžius ir pataikyti į taktą. Nusigriebiau plaukų šepetį ir judindama klubus į kairę ir dešinę įstraksėjau į kambario vidurį. Buvo lengva atsiduoti nešamam muzikos ritmui ir kojos pačios kilnojosi kurdamos žingsnelius. Pirmyn, atgal, pritūpti ir pašokti, apsisukti. Galva siūbavo į visas puses, atrodė, kad kambarys sukasi aplink mane.

Vos dainai užtilus pasigirdo dviejų balsų choras. Vienas iš viršaus, kitas iš apačios.

- ARI!!!

Greit nubėgus išjungiau dainą, kad ji nepradėtų vėl groti.

- Ką??

- Malonėk tyliau, nes jau 9 vakaro! - atsakė Kim balsas iš viršaus.

Vis dar šokios žingsneliu nutrepsėjau į savo maža balkoniuką, kuris buvo paskendęs tarp daugybės gėlių ir užverčiau galvą.

- O tu užsiėmus? - paklausiau.

Iš po gėlių klombos išlindo rusvų plaukų kupeta.

- Taip, nes rytoj pirmadienis ir aš turiu sumautos vadybos testą, - pasiskundė.

- Och... - atsidusau nepatenkinta.

- Nesakau, kad tavo dainavimo įgūdžiai prasti, - šyptelėjo, - bet nekankink manęs šį vakarą.

- Oki doki, pareigūne, eisiu ir sugalvosiu kaip kitaip pažeidinėti kaimynų įstatymą.

- Puiku, - kyštelėjo man liežuvį ir pradingo.

Apsisukau ir nuleidau galvą žemyn.

- Eeeendriuuu, - uždainavau.

Maždaug po trisdešimt aštuonių sekundžių balkone pasirodė šviesiaplaukis.

- Ką veiki? - paklausiau išsišiepdama.

- Miegojau, kol tu nepradėjai šokinėti kaip mamutas ir barškinti visų mano indų bute.

Nutaisiau nepatenkintą veidą ir papūčiau apatinę lūpą. Endriu tuo metu atsisėdo ant kėdės esančios balkone ir išsitraukęs cigaretę užsirūkė.

- Fui, mesk, - paliepiau, nes kylantys dūmai pradėjo graužti gerklę ir akis.

- Atleisk, bet dabar man įtemptas metas, o kitaip negaliu nuraminti nervų, - atsiduso liūdnai.

Žinojau, kad jam dabar nelengva. Jo tėvas siaubingai prasilošė ir mirdamas paliko begalinio gylio skolas, kurias dabar turėjo srėbti jo mama ir jis. Vaikinas pešdavosi plaukus nežinodamas kaip viską sutvarkyti, o jo algos dirbant barmenu naktiniuose klubuose viskam tikrai neužteko. Kelis mėnesius visus uždirbtus pinigus siųsdavo mamai, o mes su Kim šiaip ne taip padėdavome sukrapštyti pinigų buto nuomai. O ką daugiau gali vargani trys studentai? Siūlėme persikelti kuriam laikui pagyventi pas vieną iš mūsų, bet Endriu buvo per daug išdidus, kad užsikrautų mums ant sprando, tuo labiau, kad vieno kambario bute nelabai būtų patogu gyventi dviese.

Mes buvome neišskiriama trijulė nuo sauskelnių laikų jau dvidešimt vienerius metus. Trys muškietininkai keliaujantys per pasaulį ir ramstydamiesi vienas į kitą. O šiuo metu Edriu reikėjo abiejų ramsčių ir mes jais buvome.

Į šį, trijų aukštų ir dviejų laiptinių namą atsikraustėme prieš metus su puse. Burtų keliu išsirinkome kas kuriame aukšte gyvensime. Kiekvienas turėjome po vieno kambario butą, tačiau tuo pačiu gyvenome beveik drauge. Taip mus visai tenkino toks nepriklausomumas priklausomumui. Mylėjau juos kaip savo šeimą ir visiškai pasitikėjau, tokio gyvenimo nekeisčiau į nieką.