Sesers svajonė (BAIGTA)

PROLOGAS

Man patiko klausytis jos balso, nors ir kiek per daug skardaus pasirinktoms dainoms, mano nuomone. Su malonumu gėrėjausi merginos šokio judesiais, kai žmonėms šaukiant ji ritmingai judėjo ant scenos. Nebuvo pasaulyje vietos, kurioje ši nuostabi šviesiaplaukė būtu derėjusi labiau. Apsupta šviesų ir gerbėjų, tokia ją regėti norėjau ir niekada nemaniau, kad žavinga būtybė tiko nuobodžiai kasdienybei. Tai aš priklausiau tam gyvenimu, įkalinta realybės rutinoje, tačiau tik ne ji. Ne, mano jaunėlė sesutė buvo sutverta šlovei ir amžinam gyvenimui kitų žmonių širdyse bei mintyse.

-Sintija, Sintija, ar matei mane? – Džiaugdamasi kaip mažas vaikas, sesuo, kuria švelniai vadinau spindulėliu, pripuolė prie manęs.

-Taip, - suspaudžiau jos ranką savo delnuose, - atrodei nepakartojai.

-Tikrai, - išdidžiai sutiko. – Pamatysi, tai tik pradžia. Jų ateis ir daugiau. Jie ateis manęs klausytis, į mane žiūrėti.

Kimė, išdidžiai scenoje besivadinanti Kimberli, atrodė nuostabiai, kaip visada. Sugarbanoti šviesūs, ilgi plaukai jai suteikė deivės įvaizdį, prie ko prisidėjo ir lieknas kūnas bei žaliai rudos, su lęšiais įgavusios samanų spalvą, akys. Jos kūną dengė tik menkas juodas apdaras, kuris apnuogino ne tik užpakalį, bet vos nulaikė ir nedideles krūtis. Nepridengta oda blizgėjo nuo gausybės kūno blizgučių, kurie iškart prilipo ir prie mano odos, o po apsikabinimo – prie drabužių taip pat.

-Tikrai taip, - šypsodamasi pritariau. – Jie tiesiog plauks miniom.

-Ir tada aš iš čia išvažiuosiu, - staiga stipriai prie manęs prisispaudusi sukuždėjo į ausį, tarsi tai būtų didžiausia jos paslaptis. – Paliksiu viską. Mamą, tėtį, visus tuos mulkius ir išvyksiu.

Sesers žodžiai aidu pasklido po mano galvą, vis bandė ištrūkti laukan, bet skaudžiai nusileido į mano kaukolės apačią ir ten priaugo. Per kelias akimirkas mano džiaugsmas išnyko, ko Kimė nepastebėjo, nes jau mažais žingsniukais, dėl avimų aukštakulnių, skubėjo prie ką tik pasirodžiusio vyriškio ir iš visos gerklės klykė: „Aleksai, ar tu matei?". O aš stovėjau netekusi amo. Niekada nežinojau, kad ji nori išvykti, jog trokšta atsikratyti šeimos, lyg būtume didžiulė našta. Taip, mūsų tėvai jau neatliko savo teisėtos pareigos ir mumis rūpintis neįstengė, bet aš  dariau viską, kad mano spinduliukas būtų laiminga. Tačiau paaiškėjo, jog būsiu palikti praeityje, kur išmetamos ir pamirštamos nereikalingo šiukšlės.

-Viskas gerai? – Aleksas atsargiai palietė mano petį, kol Kimė jau glaudėsi prie kito vyriškio.

-Taip, žinoma, - kuo šilčiau nusišypsojau šiam vyrui su blogo berniuko įvaizdžiu. Tik aš žinojau, jog po sutaršyta šukuosena, odiniu švarku ir sudraskytais džinsais slėpėsi šiltas, nuostabus asmuo. Man tik buvo gaila, kad Kimė jo troško ne dėl tikrojo Alekso, o žavėjosi tik ta paviršutiniška kauke.

-Meluoji, - sukuždėjo palinkęs arčiau, jo švelniai rudos akys žaismingai žybtelėjo.

-Ir ką dėl to padarysi? – Lygiai taip pat atšoviau.

Trumpai pasijutau kaip vaikystėje, kuomet buvome ne šiaip geriausi draugai, tačiau neišskiriamos dalelės vienos didžiulės sielos. Žinoma, abu iš to išaugome, tačiau kartais buvo gera prisiminti malonius laikus ir išlakstytus laukus. Nė nenorėjau įsivaizduoti, kur būčiau atsidūrusi be tokio draugo pašonėje.

-Važiuosi ant galinės sėdynės, - atsitiesęs pareiškė.

-Neišdrįsi, - pasibaisėjau, nes to dar niekada nebuvo įvykę.

-Nori įsitikint? – Skėstelėjo rankomis mesdamas man iššūkį, nuolat tai darydavo.

Nenaudėlis velniukštis manyje nenustygo vietoje, taip norėjo pažaisti šį kvailą žaidimą, tačiau jau seniai neišleidau jo iš tvirto narvo. Užaugau ir vaikystei sugrįžti į mane neleidau, nors ne retai norėjosi labiau nei labai. Tačiau privalėjau rūpintis Kime, kol mūsų tėvams tai sekėsi prastai, o šios naivios septyniolikmetės negalėjau paleisti laisvai į pasaulį. Ji mylėjo muziką ir šlovę, būtų bet ką padariusi dėl šių dalykų, todėl stengiausi prižiūrėti visus, kurie siekė tuo pasinaudoti. Tik taip galėjau išsaugoti tą kibirkštį žaliai ruduose akyse ir neleisti pasauliui iš merginos atimti gyvenimo džiaugsmo. Niekas nuo to neapsaugojo manęs, tačiau Kimei dar nebuvo per vėlu. Galėjau padėti išsipildyti sesers svajonei, net jei dėl to būčiau jos ir netekusi.

-Pasiruošusi? – Aleksas nutraukė mano pamąstymus kitu švelniu prisilietimu.

Linktelėjus išsekiau vyrą į lauką, kur prie galinių klubo durų stovėjo jo automobilis. Kimė jau laukė ten, laimingai išsišiepusi dalino autografus keliems vietiniams gerbėjams. Deja, nedideliame miestelyje ne tiek ir daug žmonių mėgo jaunų merginų muziką. Bet kol kas seseriai to užteko ir mačiau kaip nuliūdo, kai teko sėsti ant galinės seno automobilio sėdynės ir sugrįžti į dar mažesnį miesteliūkštį, kuriame gyvenome. Čia mes visi trys užaugome, čia, maniau, ir mirsime. Bet mano švelnus spindudėlis sugriovė šią vienintelę asmeninę mano svajonę.

-Ką ji tau pasakė klube? – Neleidęs man išlipti iš automobilio, paklausė Aleksas, kai sustojome prie mano namų. Sesuo jau buvo nuskuodusi vidun, kažką dar burbtelėjo apie tualetą prieš tai. – Žinau, kad kažką pasakė. Kimė dažnai tai daro. Dažniausiai ir pati to nesupranta.

-Ji ketina išvykti, - pripažinau, jausdama kaip žodžiai skaudžiai suspaudžia gerklę.

-Ir puiku, - nei kiek nesutriko. – Pagaliau galėsi gyventi savo gyvenimą.

-Bet ji mano gyvenimas, - nesutikau. Negalėjau įsivaizduoti savęs ar savo gyvenimo be sesers, net nenutuokiau ką turėčiau veikti tokiu atveju.

-Tija, ji nėra pasaulio centras, - pirštais suspaudęs mano smakrą griežtai kalbėjo. – Kiek tau reikia kartoti, kad turi gyventi savo gyvenimą.

Žinojau kuo tai galėjo baigtis, jau ne pirmą kartą šis pokalbis kartojosi, todėl bandžiau pakreipti galvą. Paprastai tai pajutęs Aleksas mane paleisdavo, tačiau šį kartą tik tvirčiau suspaudė pirštus, nors skausmo nekėlė. Eilinį kartą vyro veidas ėmė artėti prie manojo, jau iš arti mačiau kelių dienų barzdelės šerius ir netgi įsivaizdavau jų aštrų prisilietimą. Dalis manęs troško paragauti tų rausvų lūpų, tik sužinoti ar jos tokios karštos ir šiurkščios, kokios atrodo. Tačiau aš turėjau atsakomybių ir žinojau kiek daug Aleksas reiškia Kimei, net jei ir dėl netinkamų priežasčių. Niekada nebūčiau galėjusi taip pasielgti su savo seserimi.

-Pasimatysim rytoj, eržile, - nustūmiau vyro ranką nuo savo veido ir paskubomis pabučiavau šiurkščius krumplius. – Būk geras berniukas.

-Visada esu! – Šūktelėjo pro atvirą automobilio langą, kai jau žengiau ant namų verandos laiptelių.

Aleksas nematė mano šypsenos, tačiau ji lengvai nedingo nuo mano veido. Sesuo jau laukė mano kambaryje, nes tėvai miegojo, o ji ir vėl norėjo papasakoti apie ekstazę, kuria jautė ant scenos. Klausiausi jos tik viena ausimi, nes likusios mano mintys sukosi apie faktą, kad vis dėlto kažkas manęs nori, jog esu daugiau nei Kimės šešėlis. Visgi, pirmiau privalėjau padėti išsipildyti sesers svajonei, tik tuomet galbūt pagalvoti apie save.