Sesers svajonė (BAIGTA)

36.

Mano rankos taip ir sustingo ore, nespėjusios pasiekti Maiklo pirštų. Nuo lengvo šoko sudrebėjo visas kūnas, o paklaikusi širdis, rodėsi, trumpam sustojo. Iš visko, ką galėjau tikėtis išgirsti iš vyro, pranešimas apie Kendelas stebino labiausiai. Vis dar nežinojau kas tarp jų įvykę, tačiau mano šviesusis draugas šiaušėsi ir drebėjo vien minint mano buvusį vaikiną. Todėl atrodė sunkiai tikėtina, kad vyras tikrai sėdi mūsų svetainėje ir ramiai laukia, kol būsiu pakviesta. Tuo labiau turint omenyje tai, kuo baigėsi mūsų paskutinis susitikimas.

-Maustai mane? – Sukuždėjau prisimerkusi.

-Jei pasakysiu taip, vėl užlipsi ant rankos? – Pasisuko slėpdamas rankas nuo manęs.

-Miki, - sudejavau kumštelėdama vyrą į petį ir lydima jo juoko, išskubėjau iš Džo kambario.

Taip skubėjau, kad lipdama laiptais vos nenudardėjau žemyn kūlversčiais, bet kažkaip pavyko išsilaikyti ant kojų. Sustingusi ant paskutines pakopos įsitempiau, mintyse vis bėgau per variantus, ką galėčiau pasakyti, bet jokia klišė neatrodė tinkama. Delsiau ilgiau nei derėjo, tačiau vis baiminausi įžengti į svetainę ir ant senos sofos išvysti kostiumu pasipuošusi vyrą, kurio šviesiai rudi plaukai ir tamsiai mėlynos akys kažkodėl šiek tiek man priminė Maiklą. Trumpam toptelėjo mintis, kad galbūt jiedu turi giminystės ryšį, bet sutrikdyta tokios idėjos – nuvijau ją šalin. Galiausiai, kelis kartus giliai įkvėpus ir iškvėpus, įžengiau į nedidelę, ganėtinai tamsių spalvų patalpą ir kone skausmingai nusivyliau. Visi baldai stovėjo tylūs ir laikinai pamiršti, net televizorius, kuris būdavo įjungtas didžiąja laiko dalį.

Jau buvau besisukanti grįžti į viršų ir gerai prikulti Maiklą, bet mano dėmesį patraukė tamsūs bateliai, palikti po stalu. Iš pradžių net nesusivokiau, kad jie mano, jau nesitikėjau kada išvysti šią avalynę. Džo išpeikė mane, kodėl palikau pas Kendelą aukštakulnius, bet, regis, jie sugrįžo ir moteriai teks atsiimti savo žodžius.

Priėjusi pasiėmiau batelius ir patraukiau į viršų, žinojau, kad daugiau man jų neprireiks, tad nusprendžiau gražinti tikrajai savininkei. Tetulės Džo miegamajame Maiklo neberadau, dėl ko vyrui pasisekė. Vis dar troškau užvožti draugui, bet tai negalėjo padėti man pasijusti geriau. Todėl tik pastačiau aukštakulnius į vietą ir pati atsisėdau šalia spintos, kurį laiką tiesiog žvelgiau į drabužius ir bandžiau surikiuoti mintis. Sugrąžinti bateliais kaip ir įrodė, jog Kendelas tikrai buvo atėjęs, deja, nežinia prieš kiek laiko. Žinoma, galėjau pulti į gatvę ir tikėtis, kad dar spėsiu pasivyti vyrą, bet... Kendelui sugrįžus į mano gyvenimą viskas ir vėl komplikavosi, kuomet jau patikėjau, jog likimas nustos iš manęs šaipytis. Tiesa, negalėjau jo kaltinti, juk eilinį kartą susimoviau pati, bet velniškai troškau nusipurtyti atsakomybę nuo savo pečių.

-Tarsi tai kada nors galėtu baigtis, - piktai nusijuokiau pažvelgdama į batelius ir ėmiau stotis nuo žemės, kuomet pastebėjau popieriaus skiautę viename iš aukštakulnių.

Susidomėjusi priklaupiau šalia ir ištraukiau languotą popierių, kuriame kiek nevalyva rašysena radau trumpą žinutę:

„Pabandom iš naujo? Rytoj. Tuo pačiu laiku ir toje pačioje vietoje.
                                                                                                                      -K."

Iš laimės net cyptelėjau ir prispaudžiau raštelį prie krūtinės, tarsi norėdama iš jo sugerti informaciją. Širdis greitai plakė iš laimės ir palengvėjimo, kad Kendelas taip greit nenuleido dėl manęs rankų. Ir nors žinojau, jog tai daro dėl Artūro, vyro sprendimas išties stipriai pamalonino ir sujaudino. O aš šį kartą viską ketinau daryti kitaip. Jokių brangių drabužių, su kuriais jaučiuosi blogai. Ir kankinančių batelių autis neketinau. Jei ir norėjau sulaukti sūnaus ir jo tėvo pasitikėjimo, pirmiausia turėjau jiems leisti pažinti save tokia, kokia iš tikrųjų buvau. Tad dar nesulaukusi ryto žinojau ką vilkėsiu ir kaip atrodysiu, deja, sunkiausia tą vakarą buvo užmigti. Dėl ko galiausiai atsidūriau Maiklo miegamajame, kuri palikau tik išaušus.