Sesers svajonė (BAIGTA)

17.

Tetulė, kaip ją vadino vyrai, man nepatiko. Aukšta, išvaizdi moteris naudojo per daug makiažo, kas jos grožį pavertė šiurpiu. Džo, kaip pati man prisistatė, turėjo ne itin malonų ausiai balsą ir stipriai dvokė cigaretėmis, kurių vis nepaleisdavo iš lūpų. Vos vieną surūkydavo, kitą jau brukdavo tarp lūpų ir su malonumu pusdavo dūmus į orą. Nekenčiau to kvapo, nors neretai taip dvokdavo ir Aleksas, tačiau bent jau nepūsdavo šių nuodų man į veidą. O šiai moteriškei tai net nesukėlė susimąstymo, ignoravo ir mano akivaizdų kosėjimą, kuriuo išreiškiau nepasitenkinimą.

-O aš maniau, kad Rikis žydras, - suokė ji sau kažką darydama su mano plaukais, o aš tik jaudinausi, kad į juos nepatektu pelenų ar, dar blogiau, cigaretės žarija.

-Jis toks ir yra, - negalvodama burbtelėjau. – Beveik.

-Tai jūs miegat kartu? – Be jokios gėdos klausinėjo, troškau išsigelbėti iš šio kankinimo.

-Kartais, - gūžtelėjau pečiais, nejaukiai pasimuisčiau ant medinės taburetės ir pasiduodama atsidusau.

Džo nejaudino mano kančios, nors per pusvalandį užpakalis jau spėjo gerokai atbukti. Nesupratau kam viso to reikia, mane net gąsdino suktukai, neaiškios žnyplės ir kiti kankinimo įrankiai, iš tikrųjų skirti moters pagražinimui, šios tetulės rankose. Ji man priminė tokį žmogų, kurio rankose net batas tampa žudimo įrankiu.

-Su plaukais baigta, - tarstelėjo. Nudžiuginta šių žodžių jau stojausi, bet iškart buvau nutupdyta atgal ant medinės kėdės, nuo kurios skaudėjo sėdimąją. – Dabar makiažas.

-Aš nenaudoju makiažo, - užprotestavau.

Galėjau pakęsti žaidimą su plaukais, kai kuriais momentais man tai netgi patiko. Tačiau Kimė vienintelė galėdavo prisiliesti prie mano veido su ta prakeikta dekoratyvine kosmetika, nuo kurios perštėjo odą ir akis. Išvis mielai nebūčiau tuo gadinus savo gyvenimo, bet mano spinduliukui visada pavykdavo mane perkalbėti.

-Šiandien ypatingas vakarės, - įsirėmė viena ranka į klubus stovėdama priešais mane. – Juk nori būti graži?

-Aš pakankamai graži sau ir be makiažo, - įsižeidus atšoviau.

Nelaikiau savęs gražuole, nemėgau ir savo storų šlaunų, tačiau niekuomet nebūčiau drįsus vadinti savęs baidykle. Ir netikėjau, kad dekoratyvinės priemonės gali ką nors pakeisti. Juk net ir po makiažu žmogus atrodo taip, kaip atrodo. O man nepatiko nešioti kauke po kuria dusčiau, todėl pripažinau save tokia, kokia mačiau ryte veidrodyje.

-O nenori būti graži ir Greisonui? – Prisimerkus suktai šyptelėjo, matyt nuoširdžiai tikėdama, kad tokia taktika suveiks.

-Ne, - ramiai ištariau stodamasi. – Dėkui už šukuosena, bet dar penkios sekundės šalia tavęs ir mano plaučiai atsisakys dirbę.

Apimta velniai žino kokios erzinančios nuotaikos, palikau moterį be žado ir nudardėjau laiptais žemyn, kur pirmame aukšte triukšmavo vyrai. Tik elgėsi jie visai ne vyriškai. Parvirtę ant grindų jie grūmėsi ir siekė man nesuprantamos kilmės daikto, kuri pati būčiau pavadinus šiukšle Mikis... Maiklas ir Greisonas keikė vienas kitą baisiausiais žodžiais, žnaibėsi, kandžiojosi ir negailėdami vanojo šonus.

Atsikrenkštus tikėjausi sulaukti dėmesio, bet per savo šūksnius jie manęs net neišgirdo. Nelikus kito pasirinkimo, apėjau sofą, prie kurios jie grūmėsi, ir nuo grindų paėmiau juodos plastmasės gabalą. Kaip paaiškėjo, tai senas, sulūžęs televizoriaus pultelis, kuriam trūko kelių mygtukų ir galinio dangtelio.

-Rimtai? – Iškėliau daiktą, kad abu puikiai matytu. – Šitas cirkas dėl šitos šiukšlės?

-Šiukšlės? – Pasibaisėjo Maiklas.