Sesers svajonė (BAIGTA)

18.

Muzika negrojo taip garsiai, kaip tikėjausi. Išvis, ši vieta nepriminė tų klubų, kuriuose esu lankiusis su Kime ir Aleksu, kuomet sesuo juose pasirodydavo. Čia buvo įrengta nedidelė scena, ant kurios kažkas koncertavo, publiką apšvietė blausi šviesa, prie baro kiek ryškesnė. Šioje vietoje neskambėjo tranki muzika, neblykčiojo šviesos ir minia nesitrynė vieni į kitus kūnais. Taip, dalis žmonių šoko, bet mačiau ir ne tik jaunuolius, bet ir vidutinio amžiaus vyrų bei moterų.

-Pripažįstu, tau pavyko mane nustebinti, - įsikibusi Greisono rankos leidausi vedama prie staliuko, kur, regis, mūsų jau laukė.

-Tai dar ne tai, - atsakė leisdamas man pirmai prisėsti ant raudonos sofutės, o pats įsitaisė šalia.

-Užsakysiu gėrimus, - tai pareiškusi Džo iškart pasišalino, o Maiklas įsitaisė ant identiškos sofutės, tik kitoje pusėje rudo stalo.

Aplinka atrodė jauki, beveik netgi maloni akiai. Ant medinių sienų kabėjo nuotraukos, įamžinusios vis kitokį vaizdą ar įvykį. Palubėje ir abipus scenos žibėjo šimtai mažų lempučių, akimirka jas palaikiau netgi žvaigždėmis, o žmonės šypsojosi ir atrodė viską pasaulyje pamiršę. Čia jų negalėjo pasiekti miesto šurmulys, kasdienybės rutina ir skaudžios nelaimės. Šioje vietoje tie žmonės jautėsi saugiai, visi drauge, visi kaip vienas.

-Kodėl mes čia? – Pasislinkau arčiau Greisono, kad vyras girdėtu mano žodžius.

-Juk sakiau...

-Taip, staigmena, - nutraukus pakartojau žodžius, girdėtus jau ne kartą ir ne du. – Bet kodėl čia?

-Mes čia visada ateinam, - lengvai gūžtelėjo pečius, galbūt net nesuvokdamas kaip mane veikė tokia aplinka.

Būtent tokioje jaukioje vietoje norėjau matyti Kime. Man nepatiko jos pusnuogės staipymasis prieš minią išbadėjusių vyrų, kuriems visai nerūpėjo mano sesers balsas. Troškau, kad mano spinduliukas, scenoje besivadinantis Kimberle, koncertuotu žmonėms, kurie supranta muziką. Nors ne retai pagalvodavau, kad ir ji pati dar to nesuvokia, septyniolikmetei merginai kur kas labiau rūpėjo šlovė, o ne kokybiškas pasirodymas.

 -Tik nesakyk, kad nepatinka, - šaipydamasis savo vietoje atsilošė Maiklas.

Nesupratau kodėl šis vyras atrodo toks patenkintas, bet sunėręs rankas už galvos šypsojosi taip plačiai, jog net man skruostus skaudėti pradėjo. Gal ir nebuvo pats protingiausias padaras pasaulyje, bet ir neatrodė, kad jam rūpi. Jaunas, beveik išvaizdus, atsipalaidavęs ir pozityvus, rodėsi, Maiklas tiesiog laimingas ir niekas negalėjo to iš jo atimti. Negalėjau tuo patikėti, bet man to netgi norėjosi tai padaryti.

-Kas norite išgerti? – Mano nedoras mintis išsklaidė skambus, ne pačia geriausia prasme, Džo balsas.

Moteris ant metalinio padėklo laikė keturias taures, kuriuose su ledukais santykiavo nenatūralių spalvų gėrimai ir mėtų lapeliai bei citrinų skiltelės. Man nereikėjo klausti, be abejonės kokteiliuose turėjo būti alkoholio. Juk dėl nealkoholinių gėrimų niekas neina į klubus, net į tokius kaip šis.

-Sintija, negeria...

-Viską ji geria, - nutraukiau Greisoną jau tiesdama ranką į aukštą stiklinę.

-Matai, - kone didžiuodamasi manimi nusišypsojo Džo, - viską ji geria.

-Svarbiausia, kad tik degtu, - nepraleido progos įsiterpti į visažinis ir visada laimingas Maiklas.

-Jei tik užsičiaupsi, kad ir benziną, - kaip galėdama meiliau jam šyptelėjau.

-Kokia miela, - keistai suraukė veidą, akimirka net pasirodė, jog palinks virš stalo ir pažnaibys man skruostus. Vėl.