Sesers svajonė (BAIGTA)

16.

Greisonas turėjo mažą, mielą aparačiuką, prie kurio prijungus ausines – skambėjo muzika. Vieną ausinę atkišęs man, kitą įsidėjo sau į ausį ir patogiau įtaisęs sėdynėje užsimerkė. Stebėjau vyro ramų veidą ir eilinį kartą stebėjausi, kaip žmogus, išgyvenęs tiek sunkumų ir skausmo, sugeba išlikti toks ramus ir malonus, netgi stiprus. Man nesisekė bendrauti su žmonėmis, kad ir kaip stengiausi jiems įtikti. Kas nors visada rasdavo priežastį manęs nekęsti, tačiau tik ne Greisoną, rodės, jį myli visi.

-Ko spoksai? – Burbtelėjo net neatsimerkęs.

-Baisus, tai ir spoksau, - kvailai atšoviau nieko geriau nesugalvojusi, bet nenorėdama tylėti.

-Viskas gerai, - apgraibom surado mano kelį ir šiek tiek jį patapšnojo. – Gali pripažinti, kad esu dieviškai gražus ir negali į mane nežiūrėti.

-Idiotas, - pavarčiusi akis kumštelėjau vyrui į petį, bet visiškai nepykau ir net nesuirzau. Mane linksmino jo lengvabūdiškumas, kaip lengva jam atsipalaiduoti net keistose situacijose. Tiesa, ši nebuvo viena iš jų, juk Greisonas žinojo kur važiuojam ir ne pirmą kartą tai darė, tik man tai tapo naujovė.

-Oo, mažyte, - jausmingai įkvėpdamas pro sukąstus dantis sudejavo, - kaip tu manęs nori.

Kostelėjau, kuomet išsižiojus kalbėti pritrūkau kvapo, nes vyro elgesys tiesiog užgniaužė kvapą. Paskubomis naršiau savo mintyse, bandžiau kuo greičiau sukurti sarkastišką atkirtį, bet kelios sekundės praėjo, o aš bukai tebespoksojau į užmerktas vyro akis ir plačiai besišypsančias lūpas.

-Žinai, kad tu siaubingas? – Papurčiau nuleistą galvą.

-Esu geriausia ką turi, - nesikuklindamas atkirto ir ne itin klydo. Dabar būtent Greisonas tapo padoriausia mano gyvenimo dalimi, nes kitą sudarė alkoholis ir beprasmis egzistavimas.

-Vadinasi, neturiu nieko, nes tu netikėlis, - burbtelėjau.

Pripažinti žmogui, kad jis man patinka, niekada nekėlė sunkumų, tačiau tik ne šiam vyrui. Kažkoks išdykėlis manyje, gal sugadintos vaikystės šmėkla, troško įžeidinėti Greisoną ir aš mielai tai dariau, net nesusimąsčiau, jog su juo galėtu būti kitaip. Tačiau iš Kendelo kadaise išmokau kalbėti apie ramybės neduodančias emocijas. Jo dėka supratau kokie iš tikrųjų svarbūs žodžiai, kad ne visada veiksmai gali būti suprasti taip, kaip tikiesi. Buvau šiam vyrui dėkinga už daug dalykų, ši pamoka tik vienas iš jų.

-Taip, taip, - pratarė nepatikliu tonu užkeldamas ranką man ant pečių, - tavo gyvenimas be manęs būtų tobulas.

-Tikrai taip, - nedvejodama sutikau.

Naudodamasi proga, pasislinkau arčiau vyro ir prisiglaudžiau prie jo šono, taip pat susikeldama kojas ant sėdynės, prieš tai nusispyrus batus. Manęs netraukė jo bučiuoti ar siekti kitokio pasitenkinimo, tačiau mane vis tiek ramino kito kūno šiluma. Vis dar jaučiau krečiantį šaltį, nors visur vyravo šilta, kone karšta temperatūra, kokios ir tikėtumeisi vasaros viduryje. Tačiau mane karščio įkvėpdavo tik alkoholis, tuomet it drakonas galėjau spaudytis ugnimi ir vaikščioti žarijomis, netgi valgyti jas pusryčiams. Laipsniais praskiestas mano kraujas suteikdavo nematomos jėgos, kuri prieš miegą atnešdavo nuostabų malonumą. Galėjau meluoti sau kiek tik norėjau, bet tiesa nepasikeitė, man tai patiko labiau nei turėjo. Kol kas tai dar suvokiau, bet kasdien dėl to rūpinausi vis mažiau. Bet svarbiausia buvo pasijausti geriau, visam kitam neteikiau tiek svarbos.

~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~

Man nepatiko sausakimšos miesto gatvės, kuriose jaučiausi įstrigusi. Kabinausi Greisono rankos, lyg skęstantysis gelbėjimosi rato, bet aplinkui vis tiek plaukiojo rykliai ir jie kėsinosi mane praryti.