Sesers svajonė (BAIGTA)

43.

Valandos bėgo prieš akis, prieš pietus susėdome su Kime ant žemės priešais židinį, o kai pakėlė galvas – lauke jau karaliavo gūdžioji tamsa. Kiek sutrikau susivokusi, kad Kendelas ir Artūras taip ir negrįžo, tačiaunesukau dėl to galvos, nes pasitikėjau vyru bei jo sprendimais. Supratau, kad Kendelas davė mums laiko ir erdvės, žinojo kaip tai svarbu ir reikalinga. Mintyse dėkojau už tai ir už visą kitą, ką gavau Sant Franciske bei ką dovanojo prieš ketverius metus.

-Pameni Liną? – Per juoko ašaras cyptelėjo Kimė, kuomet aptarinėjom mūsų gimtojo miestelio įvykius.

-Kokia Liną? – Pasimečiau. Merginų ten beveik nepažinojau, neturėjau laiko susirasti draugių.

-Mes mokėmės vienoje klasėje, - gestikuliuodama rankomis aiškino. – Šviesių garbanotų plaukų, visada su ta kvaila apyranke iš batraiščio.

-Aaa.. – numykiau jau prisimindama mergiotę, kuriai kažkada teko užploti per kuprą, kai skriaudė mano jaunėlę sesutę.

-Pameni kaip tvojai tai kalei? – Net nesikuklindama dėl kalbos sušuko sesuo. – Po to ji tris savaites žiūrėjo į mane skersą, o mokyklos koridoriuje pabėgdavo į kitą pusę.

-Pamenu, kad turėjau aiškintis su jos tėvai, kodėl primušiau jų vaiką, - pakraipiau galvą prisimindama. – Tada norėjau užtvoti ir jiems.

-Ir reikėjo, - entuziastingai pareiškė.

-Gal jei būčiau taip tvarkiusi visas bėdas – bent jau būčiau laimingesnė, - balsu išsakiau ramybės neduodančią mintį.

-Nebūtum, - net nedvejodama patvirtino Kimė. – Manau, viskas susiklostė taip, kaip ir turėjo.

-Kada tu pasidarei tokia visažinė? – Pasmalsavau linksmai prisiglausdama prie sesers. – Nors dabar suprantu, kad jūs su Greisono tikrai giminės. Tas kvailys irgi varo mane iš proto.

-Ej, - cyptelėjo visiškai nesupykusi. – Aš bent jau graži.

-Pamatytum jį nuoga, tai...

-Tija!

Negalėjau nustoti juoktis. Net neprisiminiau kada paskutinį kartą buvau tokia visiškai atsipalaidavusi, rami ir apie nieką per daug negalvojanti. Nesukau galvos dėl jokių bėdų, net ilgai kankine klausimai tapo nebesvarbūs. Galiausiai supratau, kad atsakymai nepadarys manęs laimingos, užtat žmonės gali. Tiek Greisonas, tiek visi kiti buvo teisūs, aš nenorėjau žinoti tiesos, nes be jos gyvenau lengviau. Tai nereiškė, jog su laiku nenorėsiu suprasti visko, kas neatitiko realybės, bet nusprendžiau duoti tam laiko. Duoti laiko viskam, įskaitant save pačią.

-Gal geriau eikime miegoti, - pakilau nuo žemės su pasiūlymu. – Kol nepasakiau dar ko nors, ko nederėtu.

Kimė iškart surimtėjo ir aš susimąsčiau, gal pasakiau ką nors ne taip. Tačiau pasiūlymas buvo paprastas, tiesiog nykiai žinomas kiekvienam žmogui. Todėl sutrikusi vėl įsitaisiau ant žemės prie sesers ir atsargiai apglėbiau jos pečius. Mergina vis nesiliovė drebėjusi, tik nenorėjau galvoti kodėl, nors buvo akivaizdu. Vengėme šios temos, nors ir knietėjo kažką pasakyti, gal net subarti jaunėlė. Bet vis primindavau sau, kad priekaištais nesulauksiu savo spinduliuko pasitikėjimo. Norėjau ją susigrąžinti, būti artimesnėmis nei kada nors iki tol, o tokiuose santykiuose reikia daugybės supratimo. Stengiausi jai tai duoti, o savo nerimą vis nuryti.

-Galiu miegoti su tavimi? – Galiausiai ištarė tyliu, kone skausmingu balsu.

-Žinoma, - net nesudvejojau prieš atsakydama.

Sesuo dar kiek pasvarstė, galiausiai ėmėme kilti nuo minkšto kilimo priešais židinį. Prilaikiau ją it sužeistą gyvūną, visai nesiorientuojanti aplinkoje. Nenorėjau pripažinti, bet per kelias valandas mergina nuo sumautai atrodančios perėjo prie tikrų tikriausios kaliausės. Vos sulaikiau ašaras, tiesiog troškau iškviesti greitąją, bet abejojau ar specialistai čia galės padėti. Šviesiaplaukei reikėjo dozės, o aš niekaip negalėjau padėti. Nesvarbu kaip, tiesiog troškau perimti sesers skausmą, visą neviltį ir baimes, kad ir vėl išvysčiau žalsvas akis švytinčias. Jaučiausi bejėgė, bet kai su drabužiais atsigulėme į nepaklotą lovą, o spinduliukas saugiai susisuko į kokoną mano glėbyje, tas jausmas atlėgo. Gal negalėjau numalšinti fizinio skausmo, tačiau buvau šalia ir mylėjau ją taip, kaip tik įstengiau. Žinojau, Kimė tai jaučia ir supranta. Negalėjau pakeisti pasaulio per naktį, bet galėjau palaipsniui padėti merginai pakeisti savąjį. To buvo verta laukti.

~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~

Paskutiniu metu miegojau ramiau nei kada nors iki tol, bet užmigus šalia drebančio sesers kūno tos ramybės, su kuria pabuvau, nemokėjau net sau apsakyti žodžiais. Tiesiog tysojau lovoje ir bukai šypsojausi, vis laukiau kuomet kokia bloga mintis viską sugadins, bet taip neįvyko.Net kai neradau šalia savęs Kimės - nenustebau. Net nesitikėjau ją rasti bute, o ant pagalvės paliktas raštelis tik įrodė mano tiesą.

„Tija,

Beveik visą savo gyvenimą tau pavydėjau, maniau, visi tave labiau gerbia ir myli. Niekada nevertinau tavo rūpesčio, tos šilumos, kuria bandei apgaubti. Gailiuosi, kad realybę pamačiau tokiomis šlykščiomis aplinkybėmis, bet džiaugiuosi, jog išvis tai įvyko. Myliu tave labiau nei kada nors iki tol, noriu, kad visada tai atsimintum. O dabar turiu susitvarkyti su savo bėdomis, neketinu jų vėl krauti ant tavo pavargusių pečių. Esi geriausia ką turiu, atleisk, kad buvau tokia savanaudė kvailė. Bet viskas pasikeis. Aš pasikeisiu. Pažadu.

Užsirašiau Kendelo adresą. Sugrįšiu kai pasveiksiu. O tada mielai susipažinsiu su Artūru.

                                                                                                                               Pasiruošusi pasitaisyti,
                                                                                                                                                                    Kimė."

Išgirdus kažką už kambario durų nusibraukiau nuo skruostų ašaras ir dailiai sulanksčiau laiškelį. Dar nepažinojau tokios rimtos ir subrendusios sesers pusės, bet didžiavausi ja. Nenorėjau, kad kovoti su savo demonais viena, bet neketinau spausti savo spindulio. Mergina žinojo, visada būsiu čia ir jos lauksiu, kol jausis pasiruošusi sugrįžti. Tik tikėjausi, kad tam neprireiks daug laiko.

-Kas nutiko? – Atidarius duris susitikau akis į akį su Kendelu, skaudžiai liūdnu veidu. – Kendelai? – Susiraukiau vyrui vis dar tylin, bet švelniai paglosčius mano skruostą. – Artūras...

-Jam viskas gerai, - patikino prisitraukdamas mane artyn, tarsi besiruošdamas nuo ko nors ginti. – Būk gera, apsirenk.

-Bet...

-Sintija, - neleido prieštarauti.

Nenorėdama ginčytis ir spėdama, kad mūsų laukia rimtas pokalbis, nusileidau. Turėjau čia vos kelis drabužius, todėl paskubomis įsispaudžiau į nublukusius džinsus ir tamsią palaidinę trumpomis rankovėmis. Plaukų net nešukavu, tiesiog surišau į aukštą arklio uodegą ir prisėdau greta Kendelo. Visą tą laiką vyras nenuleido nuo manęs akių ir bijojau išgirsti tai, ką nori pasakyti. Spėliojau kas tai, bet nuojauta kuždėjo – jam tiesiog sunku mane atstumti. Galbūt pabuvęs su Čelsę suprato, kad manęs nenori ir bus geriausia, jei liksime tik draugiai. Ši mintis kėlė liūdesį, bet negalėjau nieko dėl to kaltinti. Kartais kai kuriems dalykams tiesiog nelemta įvykti.

-Kimė liko nakvoti čia? – Netikėtai paklausė.

-Taip, - truktelėjau pečiais nesuvokdama kuo tai galėtų būti susiję.

-Kelinta ji išėjo? – Toliau teiravosi vis dar neišsiduodamas.

-Nežinau, - pakartojau gęstą su pečiais. – Nepajutau, bet paliko raštelį, kad...

-Jie rado ją prieš valandą, - pareiškė tvirtu, bet tokiu jausmingai užjaučiančiu balsu, kad krūptelėjau.

-Aš nesuprantu, - numykiau pasisukdama į Kendelą visu kūnu. – Jai kas nors nutiko? Ją suėmė ar kaip?

-Sintija, - vos girdimai pratarė. – Aš... Ji...

-Kendelai, - suėmiau vyro ranką trokšdama paskatinti jį kalbėti.

Mano širdis jau ritosi šuoliais. Atrodė įmanoma, kad Kimė pateko į kokią bėdą, juk turėjo jaustis siaubingai išėjusi iš Kendelo namų. Jau vakarą prieš tai pilnai nesilaikė ant kojų, negalėjo net nuslėpti, jog yra kankinama skausmų. Nebūčiau nei akimirkai nustebusi, jei iškart išėjusi būtų nuskubėjusi ieškoti narkotikų, galbūt tuomet ją pastebėjo policija ir nusprendė sulaikyti. Toks variantas skambėjo daugiau nei įtikinamai.

-Ji perdozavo, - Kendelo balsas nutraukė mano mintis, galvoje įsivyravo tokia ramybė, kokia nemaniau, kad egzistuoja. Tikra tyla prieš audrą. – Jie rado ją prieš valandą parke, vos už kilometro.

-Pala... – Suleidau nagus vyrui į rankas, kad šis pagaliau užsičiauptu. – Ji sužeista? Kaip ji jaučiasi?

-Sintija, - suėmė mano veidą, kad žiūrėčiau tik į mėlynas jo akis. – Man labai gaila.

-Jai viskas bus gerai, - sumurmėjau gal labiau sau nei jam. – Svarbiausia, kad ji...

-Sintija, Kimė mirė.