Sesers svajonė (BAIGTA)

27.

Tyčia, o gal ir ne, tačiau Greisonas delsė prieš atsakydamas. Kai jau maniau, kad žiojasi prabilti, tik giliai įkvėpdavo ir toliau žvelgė į mane nesuprantamu žvilgsniu. O ir aš neįstengiau dar ką nors ištarti, tačiau net virpėjau iš baimės. Vienintelis žodis „taip" galėjo pakeisti tiek daug ir atimti iš manęs paskutinį draugą. Nebūčiau galėjusi žiūrėti į Greisoną kaip seniau, jei žinočiau, jog mudu brolis ir sesuo. Tuo labiau, kad mus siejo ir intymi istorija, kas būtent ir kėlė pasišlykštėjimą.

-Greisonai? - Sudrebėjau tardama jo vardą.

Vyro delsimas priminė tylą prieš audrą ir man jau perštėjo akis nuo susikaupusių ašarų. Nežinojau ar dar kada nors būčiau drįsusi pažvelgti į veidrodį, jei tektu susitaikyti su tiesa, jog dulkinausi su savo broliu.

-Tam tikra prasme, - galiausiai ištarė.

-Ir ką tai reiškia? - Kone cyptelėjau.

-Nejau tau niekad nepasirodė keista, kad tarp manęs ir Kimės nieko nevyksta? - Prisimerkė, netgi išspaudė pašaipią šypseną.

-Aš nemaniau, kad mano sesuo kariasi ant kiekvieno kaklo, - susiraukiau, šis faktas man vis dar atrodė nerealus.

-Ji retai pasiekdavo taip aukštai, - staiga visai pralinksmėjo. - Paprastai apsistodavo ties...

-Greisonai! - Apsidairiau bijodama, kad kas nors tai išgirdo, nors aplinkui nemačiau nei gyvos dvasios. - Bet pala...

Tuomet mane aplankė suvokimas ir tapo netgi akivazdu, kodėl Greisonas niekad nerėžė sparno apie Kimę bei visad buvo jai pakenčiamai malonus. Netgi man vyras niekad neskyrė tiek dėmesio, kiek sulaukė mažoji mano sesutė. Man tai neatrodė keista, tačiau puikiai pažinojau Greisoną ir dar geriau žinojau, kad jam neįmanoma su mergina būti tik draugais. Jau senokai tuo įsitikinau savo kailiu, dėl ko labai ir prieštaravau jų bendravimui.

-Ji...

-Aha, - truktelėjo pečiais, tarsi šis faktas visai neturėtu svarbos.

Galvoje netilpo idėja, kad mano šviesiaplaukis spinduliukas iš tikrųjų turi visai kitą tėvą nei aš. Mus vis dar siejo motina. Turėjome kraujo ryšį, be kurio vis tiek laikyčiau Kimę savo seserimi, tačiau naujiena vis tiek išmušė iš vėžių. Dar nežinojau kaip būtent dėl to jaučiuosi: ar tai liūdna, o galbūt išvis nieko nepakeis. Bet prieš galėdama leisti jau „sukramtyti" ir „nuryti" informaciją, turėjau dar du klausimus Greisonui.

-Ji tai žino?

-Taip, - kiek dvejodamas, tačiau vis tiek atsakė.

Jau ketinau klausti kaip seniai, bet kone iškart nusprendžiau, jog šio dalyko turėčiau paklausti pačios Kimės. Norėjau žiūrėti į jos žalsvai mėlynas akis, kuomet rausvos merginos lūpos prisipažins. Mano spinduliukas man tiek daug melavo ir slėpė, jog bandžiau nebesistebėti. Ir visgi, šaltas skausmas nudiegė krūtinę ir pirmą kartą nudžiugau, kad šviesiaplaukės nebėra šalia. Troškau tik vieną, jau paskutinį kartą sutikti jos žvilgsnį ir sužinoti, ką dariau blogai, kad nenusipelniau atvirumo. O tuomet būčiau išėjusi savais keliais, gal net atsiėmus savo Aleksą.

-Tu sakei, - atsidusau nebaigusi savo klausimo, kuomet minties gija trumpam nutrūko. - Kodėl rūpiniesi ir manimi?

-Nes noriu, - nemačiau, kadangi stovėjau užsimerkusi, bet spėjau, kad Greisonas truktelėjo pečiais.

-Ir?

-Pažadėjau tai daryti.

Palingavau galvą vertindama kiek tiesos gali būti šiame teiginyje. Krislas, gal du, tačiau ne daugiau.

-Aleksui? - Bandžiau aklai spėti, kol dar įstengiau kalbėti ramiai ir nepravirkusi, nors ašaras jau sulaikė tik užmerkti akių vokai. Visgi, neįsivaizdavau Alekso ir Greisono net kalbantis, kažkas jiems niekad neleido net pakęsti vienam kito draugijos.

-Panašiai, - atsiduso, nuo ko oras palei mano veidą suvibravo, jei tai buvo galima taip pavadinti. - Kendelui.

-Kodėl? - Iš visų naujienų, kad ir kokios šokiruojančios jos pasirodė, ši atrodė mažiausiai tikėtina. Nors su Kendelu išsiskyrėme taip ir nepasikalbėję, nemaniau, kad jam dar rūpės mano likimas.

-Nes jis mylėjo tave, be to, juk...

-Nesakyk to, - suskubau nutraukti Greisono sakinį, nenorėjau girdėti to, ką ketino pasakyti.

Neleidau sau apie tai galvoti, nors svyravau ant ribos. Daug mąsčiau apie Kendelą ir mūsų santykius bei svarbius gyvenimo įvykius, tačiau šis vienintelis vis dar buvo tabu. Net mintyse to neįvardijau, nors vaizdiniai dažnai pasirodydavo sapnuose. Mūsų istorija sugrįždavo pas mane prisiminimais, pasirodydavo sapnuose ir šmėžuodavo svajonėse. Galėjau turėti viską, būti iš tikrųjų laiminga, tačiau buvau išsigandusi, per jauna ir nepasiruošusi, vis dar tokia nesijaučiau. Bet pagaliau po truputi pradėjau suvokti, kad tuos metus laikydama Kimę gražiame burbule nuo pasaulio, iš tikrųjų pati jame gyvenau, o ne saugojau seserį. Septyniolikmetė gražuolė jau pažinojo pasaulį geriau nei aš, nes norėjo ir mokėjo judėti pirmyn, kol tuo tarpu aš stovėjau vietoje ir svyravau pirmyn atgal.

-Eik namo, Sintija, - savo balsu nustūmė mano mintis šalin Greisonas. - Juk kam nors reikia pašerti Aviną.

-Taip, - atsidusau, jau buvau pamiršusi mūsų šunį.

Greisonas tylėdamas palydėjo mane iki namų verandos ir trumpam įkalino savo glėbyje. Jaučiausi rami ir pavargusi prisiglaudusi prie tvirto kūno. Pagaliau pajutau nuovargį. Tikrą, alkoholio nesukelta norą miegoti ir negalėjau net pagalvoti, kad dar teks pasiekti savo lovą.

-Aš ateisiu vakare, - pažadėjo paglostydamas man skruostą. - Tada nueisim prie upės išsimaudyti. Gerai?

Pritardama tik palingavau galvą ir giliai įkvėpusi žengiau prie laiptelių. Žingsnis po žingsnio kone vilkdama kojas artėjau prie savo kambario, tačiau mane ten pasitiko staigmena. Ant siauros, medinės lovos sėdėjo susikūprinusi, nesveikai sulysusi moteris, kurios suvelti plaukai priminė paukščių lizdą, o pagilėjusios raukšlės pridėjo dar neišgyventų metų.

-Išeik, - ramiai ištariau, nors iš nerimo skaudėjo net skrandį.

-Pastojau būdama aštuoniolikos, - moteris, kuria turėjau vadinti motina, pakraipė galvą žvelgdama į savo pirštus. - Tuomet įsivaizdavau, kad gyvenimas bus tobulas. Buvau įsimylėjusi, skrajojau padangėse.

-Ir man tai neįdomu, - norėdama atrodyti griežtesnė sunėriau rankas po krūtine. - Buvai jauna, laiminga, bet viskas nebuvo taip gražu ir lengva. Skaičiau dešimtis tokių knygų.

-Tiesa, - pakėlė ašarotas akis ir drąsiai sutiko mano žvilgsnį. - Visoms nesubrendusioms merginoms būdinga istorija.

-Puiku, kad tai išsiaiškinom, o dabar išeik, - pasitraukiau nuo durų, kad neužstočiau kelio, bet moteris net nekrustelėjo iš savo vietos.

-Turiu tau kai ką papasakoti, Sintija, - paplekšnojo per lovą šalia savęs, taip kviesdama prisėsti šalia.

-Jei apie tai, kad miegojai su Greisono tėvu ir užsitaisei Kimę - šiek tiek pavėluotai nusprendei pasidalinti šia informacija, - atšoviau atsišliedama į spintą.

-Ne tau mane smerkti dėl tokio elgesio, - pratarė braukdama nuo kelių nematomas dulkes. - Ir ne, tai ne tai.

-Kuomet kas? - Skėstelėjau rankomis trokšdama, kad tai greičiau pasibaigtu.

-Aš nužudžiau tavo tėvą, - lyg niekur nieko, net nevirptelėjusiu balsu ištarė ir toliau nebyliai į mane žvelgė.