Sesers svajonė (BAIGTA)

4.

-Atsiprašau, - pradėjau pirma, nes juk negalėjau pykti ant jo už tai, kad nesuprato mano minčių.

-Už ką konkrečiai? Kad pabėgai po mūsų bučinio? Kad ignoravai mane, kai norėjau apie tai pasikalbėti? O gal už tai, jog žaidi mano jausmais? – Kandžiai klausinėjo.

-Aleksai, - suvaitojau, juk pats norėjo pasikalbėti.

-Ką? – Staiga atsitraukė nuo automobilio. – Tija, tai jau pradeda erzinti. Juk supranti, kad amžinai nelauksiu.

-Manęs laukti ir nereikia, - tyliai tariau jausdamasi kalta, nes niekada nesiekiau įskaudinti Alekso.

-Tai gal man tiesiog palikti tave čia, kad galėtum ilsėtis nuo manęs? – Sušuko, o garsas skrosdamas nakties tylą privertė stipriau prisispausti prie automobilio kapotą.

-Aleksai...

-Gana kartoti mano vardą, Tija, - žengė artyn rankomis košdamas savo plaukus. – Kuo aš per prastas?

-Prastas? – Nejučia nusijuokiau. – Atvirkščiai, tu per daug geras man, todėl ir tikiu, kad su Kime...

-Manęs vaikai netraukia, - grubiai atrėžė. – Užtat trauki tu.

-O neturėčiau, - atšoviau vos tvardydamasi, kad nepratrūkčiau rėkti. – Aš nei talentinga, nei graži, nei įdomi, neturiu nieko, ko tau reikia, - negalvodama kalbėjau, tiesiog sakiau viską, kas jau seniai spaudė krūtinę. – Viskas ką sugebu, tai rūpintis savo šeima.

Kelias akimirkas Aleksas tylėdamas žvelgė į mane, jo švelniai rudos akys atrodė kaip niekad pavargusios, ko nemačiau net po sunkiausios dienų darbų. Šio vyro, kaip ir manęs, gyvenimas neapdovanojo lengviausiu likimu ar gražiausia istorija, tačiau abu sukomės kaip mokėjome. Tik galbūt aš labiau rūpinausi kitais, jis – savimi, kartais ir manimi, ko visai nereikėjo. Mudu niekada nesutarėme dėl prioritetų, tačiau ne todėl, jog Aleksas būtu savanaudis, o aš pati sau visai nerūpėčiau. Svarbiausias skirtumas buvo tai, kad aš turėjau kuo rūpintis, tuo tarpu Aleksas buvo vienas kaip pirštas. Tik jis ir senas automobilis, likęs dar nuo jo senelio jaunystės.

-Tikai nori, kad būčiau su Kime? – Išblaškydamas mano mintis paklausė.

Iškart nuleidau susigėdusį žvilgsnį, nes pagavau save spoksančia į lūpas, tvirtai suspaustas į tiesią liniją. Jaučiau kaip skruostus užpuola raudonis, tačiau lūpos vis tiek rietėsi į šypseną, tad teko vieną jų suspausti tarp dantų. Stengdavausi taip negalvoti apie Aleksą, negeisti jo kaip vyro, bet kartais tai išties tapdavo iššūkiu. Mano pirmas bučinys buvo su šiomis rausvomis lūpomis, kažkada troškau, jog būtu ir daugiau, bet paaugus suvokiau kaip tai kvaila ir naivu.

-Taip, - atsakiau ir nustebau, kaip vienintelis žodis sukėlė buką skausmą krūtinėje.

-Tebūnie, - sutiko, nors visas kūnas bylojo apie priešingą atsakymą.

Vyro žandikaulio linija atrodė tokia įsitempusi, kad įsivaizdavau save susilaužant ranką, jei sugalvočiau trenkti. Žvilgsnis taip pat toli gražu nebylojo apie pritarimą. Netgi susidarė įspūdis, jog tik laiko klausimas, kuomet Aleksas pradės svaidytis kumščiais, ko šiek tiek prisibijojau. Norėjau tik viską jam paaiškinti, tebūti suprasta, bet lyg tyčia visi žinomi žodžiai išnyko ir mano mintyse išliko vienintelis „atsiprašau". Bandžiau išspausti bent tiek, bet akyse susikaupus ašaros tik nuleidau galvą. Jaučiausi pralaimėjusi kova, kurioje net nedalyvavau, o galbūt tiesiog kovojau su pačia savimi.

-Nieko nepridursi? – Paklausė mums kelias minutes tylint ir man vengiant Alekso žvilgsnio.

-O ką nori, kad pasakyčiau? – Nuolankiai ištariau.