Sesers svajonė (BAIGTA)

22.

Nesutikome aušros ant stogo krašto, kaip tikėjausi, bet tai tik į gerą. Kai pakilome eiti, užpakalį ir kojas diegė taip, jog vos įstengiau paeiti. Tad mintyse nusijuokiau, kad jei dar valanda tokio sėdėjimo – tai taip ir likčiau ten kaip statula, kuri neįstengtu pajudėti iš vietos. Tuo tarpu Maiklas atrodė ramus ir tylus, nei vieną kartą nesusiraukė, nepasirąžė, o aš vos krutėjau, kaip kokia senučiukė. O ir apie tai komentarų nesulaukiau, nors iš Alekso ar Greisono jų būtu pasipylę visa galybė. Bet man patiko mus serginti tyla, kuri lydėjo iki pat namų ir pasitiko netgi ten.

-Dėl to Greisonas mane atsivežė čia? – Pasiteiravau priglaudus skruostą prie stalviršio, kuomet stebėjau kaip Maiklas ruošia sumuštinius virtuvėje. Buvo keista ne pačiai tai daryti. – Kad papasakotum savo istoriją.

-Jis įsitikinęs, kad jei per tam tikrą laiką nenutiks kas nors, - kiek pamąstęs prakalbo. – Gero ar blogo nesvarbu, žmogus panirs į depresiją. Tad jis tau parūpino ir gero, ir blogo.

-Tik dėl viso pikto, - šyptelėjau, bet lūpų kampučiai patys iškart nusmuko žemyn.

-Jis rūpinasi savo draugais, - gūžtelėjo pečiais mano kompanionas.

-Nepavadinčiau mūsų draugais, - pasimuisčiau savo vietoje. – Tai sudėtinga.

-Neprivalai mėgti žmogų, kad jis galėtu būti tavo draugu, - pirmą kartą, po grįžimo į jo ir Džo namus, pažvelgė tiesiai į mane.

Pasijaučiau užspeista į kampą, juk dar ne taip seniai tą patį galvojau apie Maiklą, tad skubiai nusukau žvilgsnį į maistą ir prikandau lūpą. Greisonas iš tikrųjų man nelabai patiko, jis buvo erzinantis ir beveik neturėjo moralės, bet mudu siejo ne viena istorija. Jei būčiau drįsus sau pripažinti, ko, žinojau, niekada nenutiks, šis vyras man buvo netgi artimesnis už Aleksą. Laikiausi įsikibusi savo ilgamečio draugo, laikiau jį savo artimiausiu žmogumi, bet tiesa buvo ta, kad jis beveik nieko apie mane nežinojo. Gal ir buvo perpratęs kas mane prajuokina ar kas nuliūdina, kuo mėgstu užsiimti po dienos darbų ar koks maistas pats mėgstamiausias. Bet Aleksas niekada nežinojo apie Kendelą, bent jau ne visos tiesos. Nenutuokė ir apie mano ryšį su Greisonu, tėvo nelaimės detales, mano vidinį pasaulį, mintis, jausmus.... gyvenimą. Mudu buvome neišskiriami, tačiau beveik nepažįstami. Tuo tarpu apie Greisoną žinojau tiek daug, jog būčiau galėjusi parašyti kelias knygas, jei tik mokėčiau, kaip ir jis apie mane. Buvome artimi ne tik emociškai, bet ir fiziškai, saugojome vienas kito paslaptis. O Aleksas... jo geidžiau kaip vyro, su juo pirmą kartą pasibučiavau, bet ne draugo glėbyje verkiau kuomet netekau Kendelo. Paguodą tuomet radau glėbyje vyro, kurio net ir po kelių metų dar nedrįsau vadinti draugu, bet turbūt ir gyvybę dėl jo būčiau galėjusi paaukoti.

-Pavalgyk, - pastūmė lėkštę su sumuštiniais man Maiklas. – O aš paruošiu tau lovą.

Jis išėjo iš virtuvės, o aš vis žvelgiau į tarpdurį ir mąsčiau: ar tai daro jo pasakojimas, ar muzika, bet aš pagaliau nesijaučiau tokia vieniša. Kažkas kentėjo labiau už mane ir mokėjo šypsotis, mėgautis gyvenimu ir netgi padėti kitiems. Jei galėjo jis, vadinasi, galėjau ir aš!

~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~

Buvo keista ryte pabusti, nusileisti į virtuvę ir sužinoti, kad pabudau paskutinė. Negalėjau prisiminti karto, kuomet taip būtu įvykę.

-Kokia miegalė, - šyptelėjo Džo pildama į tamsų puodelį dar tamsesnės kavos, kuri buvo skirta man.

-Buvo ilga naktis, - gūžtelėjo pečiais Maiklas, paniręs į televizoriaus pultelio ardimą.

-Kur Greisonas? – Pasiteiravau, nes jo nemačiau, nors dar gulėdama sulankstomoje lovoje galėjau prisiekti, kad girdėjau vyro balsą.

Džo su Maiklu keistai susižvalgė ir linksmai nusišypsojo, bet man neišdavė nei menkiausios smulkmenos. Norėjau eiti susirasti jį, padėkoti ir stipriai apkabinti, bet nežinojau nuo ko pradėti. Tad gurkšnodama kavą laukiau kol pasirodys pats, o tam neprireikė daug laiko. Jau po dešimties minučių koridoriuje išgirdau jo balsą, tad išėjau pažiūrėti. Išvystas vaizdas mane taip nustebino, jog vos nulaikiau pustuštį puoduką.