Sesers svajonė (BAIGTA)

28.

Kelias akimirkas žvelgiau į moterį kadaise suteikusia man gyvybę ir niekaip negalėjau įsisavinti jos ištartų žodžių. Žinojau ką tai reiškia, bet negalėjau to priimti kaip tiesos.

-Man jau gana tavo girtų sapalionių, - žengiau prie lovos ir tiesiog jėgą nuo jos pakėliau motiną. – Išeik iš mano kambario.

-Išeisiu ir iš namų, jei nori, - suėmė mano pirštus, kuriais gniaužiau jos ranką virš alkūnės, - tačiau pirmiau išklausyti.

-Nėra ko klausyti, - atšoviau stumdama motiną prie durų. – Esi girta ir nusišneki.

-Jis manęs paprašė, - skubiai ėmė berti. – Radau jį virtuvėje darantis valgyti. Pasiūliau padėti, bet nesulaukiau atsakymo, todėl stovėjau ir žiūrėjau, kol pakvietė pavalgyti kartu. Viska darėme tylomis, kaip seniau, kai mūsų bendravimui nereikėjo žodžių, - laisva ranka bandė suimti mano veidą, kad pažvelgčiau į ją, tačiau išvengiau šio kontakto. Deja, negalėjau tik prisiversti negirdėti, o jėgos moteris dar turėjo, todėl ir iš kambario išstumti nepavyko. – Tačiau aš nežinojau ką jis galvoja, iki kol nepaklausė ar vis dar jį myliu.

-Gana, - įsiterpiau jau nuvokdama kuo baigsis šis monologas. – Nenoriu to girdėti.

Nenorėjau ir negalėjau klausytis, visko buvo tiesiog per daug. Atrodė, dar šiek tiek informacijos ir sprogsiu nuo naujienų pertekliaus. Todėl stūmiau girdimus žodžius sau iš galvos, bet net menkiausi jos ištarti skiemenys, kaip apnašos, prilipo prie mano kaukolės vidaus. Troškau susigrūsti rankas į galvą ir nelygiais nagais šiuos nešvarumus išgramdyti iš savęs. Tačiau neįstengiau pakelti rankų, net atmerkti akis tapo per sunku.

-Išeik, - tik tiek pasakiau ir jau ne pirmą kartą, nebežiūrėdama į susvetimėjusią būtybę.

Moteris man dar kažką sakė, bet aš pagaliau sugebėjau užblokuoti girdimus garsus, neleisti jiems pasiekti jau skaudančių smegenų. Tiesiog sulaukiau kol ji išeis ir atsiguliau į savo lovą. Nusispyrusi batus susisukau į antklodę, kad net galva liko uždengta. Tai nesuteikė saugumo jausmo, bet pakako ir tylos, kad galiausiai užmigčiau, daugiau galvoti jėgų nebeturėjau.

~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~

Dievinau tarpinę stotelę tarp miego ir pabudimo. Tuo metu plūduriuodavau išgalvotame pasaulyje, kur negalėjau būti nuskriausta. Tas kelias per trumpas sekundes viskas be jokių išimčių buvo neišpasakytai gerai. Jaučiausi laiminga. Deja, visi geri dalykai baigiasi, taip ir mano miegas išsisklaidė. Bet, nors ir pabudusi, dar kiek laiko sėdėjau lovoje nesuvokdama kas vyksta. Tapo sunku atskirti, kad iš tikrųjų įvyko, o ką tik susapnavau. Visgi, galiausiai suvokiau, kad visa tai tiesa, netgi motinos žodžiai. Žinojau, kad tėvas troško mirties, bet jos sutikimas nustebino. Norėjau nekęsti moters už tai, smerkti už tokį siaubingą nusikaltimą ir večiau save galvoti tik basiausius dalykus, keikti savo gimdytoją šlykščiausiais žodžiai. Galu galiausiai vis tiek nepajutau neapykantos, tik skausmingą liūdesį, kurio prislėgta išlipau iš lovos. Vien todėl, kad negalėjau sėdėti vietoje, nuėjau išsimaudyti po dušu, o tuomet neskubėdama ėmiau rūšiuoti savo daiktus.

-Vau, - švilptelėjo Greisonas įžengęs į mano nedidelį kambariuką, kuris priminė sąvartyną ar apleistą vietą po uragano. Pati net nenutuokiau kiek laiko praėjo, šioje asmeninių daiktų netvarkoje jaučiausi rami. Galėjau matyti prisiminimus priešais save, nebereikėjo su jais kovoti tik galvoje. Dabar galėjau juos tiesiog išmesti, suplėšyti ir amžiams panaikinti iš savo gyvenimo.

-Nenoriu čia nieko palikti, - nelaukdama klausimo tiesiog nusprendžiau paprastai viską paaiškinti. – O ir visko pasiimti negaliu. Be to, tai puikus būdas surūšiuoti mintis.