Sesers svajonė (BAIGTA)

41.

Rytas protingesnis už vakarą, kaip sakoma ir negalėjau su tuo nesutikti. Vos pramerkus akis pagalvojau: „Kas su manimi negerai?" . Puse nakties koketavau su Kendelu, tarsi būčiau apsigimusi tai daryti, o vyras nei pirštu manęs nepalietė. Na, išskyrus tada, kuomet padarė puikų masažą pečiams. Likusį laiką mudu tik sėdėjome, gurkšnojo gardžią kakavą ir kalbėjomės, kaip niekada iki tol. Kažkada svajojome apie bendrą ateitį, keliones po pasaulį ir vienas kitą. Tačiau realybė abu nubloškė visai kitur nei manėme atsidursiantys. Ir aš dėl to griaužiausi, bet ne Kendelas. Maniau, todėl, nes turi Artūrą ir yra laimingas tėvas su puikiu darbu. Vyras tiesiog džiaugėsi esantis gyvas ir sveikas, dar netgi nepraplikęs. Atrodė, jį džiugina net smulkmenos, kurių aš vis dar nemačiau. Paprasčiausios detalės, iš kurių sudarytas mus supantis pasaulis. Tai buvo kiekvieno asmeninis pasirinkimas ir aš ėjau ne tuo keliu. Užtat pagaliau supratau kur turiu pasukti, ką padaryti toliau ir kad tikrai jau užtenka laikytis praeities. Prisiminti gerai, bet leisti tam užgožti laukianti gyvenimą – ne. Taip pražiopsojau daugybę progų, dėl kurių galėjau turėti neįtikėtiną gyvenimą, pilna nuotykių, meilės ir džiaugsmo. Vietoje to, skaudinau save ir kitus, nors tikėjau daranti gerus darbus. Žmonės smerkė mane ne dėl klaidų, kurias padariau, tačiau dėl pamokų, taip ir neišmoktų. Ilgai kartojau sau, kad moku pasitaisyti, pažvelgti į savo elgesį iš šalies ir daugiau nekarto tų pačių blogybių. Tiesa buvo ta, kad nors ir daug kalbėjau, apsisukusi vėl elgdavausi taip pat. Nesmerkiau savęs už tai. Kas padaryta – padaryta, metas judėti toliau. Metas džiaugtis smulkmenomis, mylėti ir leistis būti mylimai, pasitikėti žmonėmis ir nebijoti nusivilti. Mat kažkada kažkas pasakė, kad jei nebūtų tamsos – mes niekada nesužinotume kokios nuostabios yra žvaigždės. Ir mano gyvenimas tarsi žvaigždė, kurios nepamačiau užsimerkdama kaskart, vos tik atsklisdavo šešėlis. Tačiau pagaliau aš atsimerkiau. Pagaliau pamačiau.

~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~

Labai greit supratau neklydusi, kai praminiau Artūrą stebuklu. Ši pravardė šviesiaplaukiui visiškai tiko. Kur tik jis pabūdavo, į ką pažiūrėdavo, ką paliesdavo, absoliučiai viskas staiga įgaudavo tarsi magišką švytėjimą. Žmonėsi šypsojosi, saulė švietė, o jei ir nešvietė – diena vis tiek atrodė nuostabi. Vaikiška Artūro laimė tapo užkrečiama ne tik man, bet net žmonėms gatvėje į jį atkreipdavo dėmesį. Nesupratau, kaip nepamačiau šio stebuklo prieš ketverius metus, bet tai nebebuvo svarbu. Dabar jį turėjau ir neketinau niekada pasitraukti. Regis, Kendelas tai taip pat suprato.

-Galėtum tiesiog persikelti čia, - pasiūlė sekmadienio vakarą, kuomet Artūrui nuėjus miegoti drauge vakarieniavome dar kartą. – Juk praleidi čia kiekvieną naktį.

Praėjo savaitė, per kuria nei karto nebenakvojau Maiklo ir Džo namuose. Sugrįždavau ten po darbo persirengti, o visą kitą laisvą laiką leidau su Artūru. Deja, su Čelse taip pat. Neklausiau ar Kendelas manimi nepasitiki, pati nemaniau, jog jau susitvarkyčiau su berniuku viena. Tačiau ta auklė mane erzino, gal dėl to, jog žinojau apie jos ir mano sūnaus tėvo vienos nakties nuotykį. Bent jau vyliausi, kad tai tebuvo viena naktis.

-Pasiimk rytoj laisvą dieną ir persikraustyk čia, - man tylint toliau įkalbinėjo.

-Aš neturiu tiek daiktų, kad jiems prireiktu laisvos dienos, - blausiai šyptelėjau šakute lėkštėje stumdydama maistą. – Be to, jei turėsiu laisvo laiko – eisiu pas Kimę ir tu tai žinai.

-Pasiimk su savimi Čelsę ir Artūrą, - naiviai siūlė.

-Taip, nes aš tikrai taip labai ją mėgstu, - atšoviau negalvodama.

-Artūrui reikia auklės, - visiškai ramiai atsakė. – Nebent nori per dienas tu jį prižiūrėti.

-Mielai, - pasimuisčiau kėdėje, jaučiausi tarsi sėdinti ant "adatų", - bet turiu dirbti.