Sesers svajonė (BAIGTA)

35.

Sukausi it žiurkėnas rate, bet niekur neradau savo kelnaičių. Suknelė gulėjo ant stalo, bet juodos medžiagos skiautės niekur neradau. Galiausiai nežinodama kur dėtis, paskubomis apsivilkau Maiklo marškinėlius, bet šie vos vos dengė man sėdmenis. Tad čiupau nuo stalo staltiesę, taip numesdama ant žemės viską, kas ant jos gulėjo, ir apsigaubiau klubus. Žaliai mėlyna medžiaga nepriminė sijono, tačiau dydžio pakako, jog nesimatytu to, ko neturėtu.

Giliai įkvėpusi pabandžiau nusiraminti ir išėjau iš svetainės, kur prie laukinių durų tikėjausi išvysti tvirtą, vyrišką figūrą. Bet kai vietoje to išvydau ne itin aukšta, stambią moterį prastai dažytais plaukais, mano nusivylimui nebuvo ribų.

-Tina, - pratariau stengdamasi nuslėpti savo savijautą, - ką čia veiki?

-Labas, - kone klyktelėjo išsigandusi, tarsi būtų užklupta darant kažką nedoro, nors tik stovėjo prieškambaryje ir apžiūrinėjo paltų kabyklą. – Kaip laikaisi?

-Gerai, - pratariau nejaukiai trypčiodama vietoje. – Ar kas nors nutiko?

Menkai pažinojau šią moterį, tačiau ji dirbo tame pačiame pastate kaip ir aš, tad kartais susitikdavome, persimesdavome keliomis mandagumo frazėmis ir draugiškai išsiskirdavome. Be vardo beveik nieko daugiau nežinojau apie šią būtybę, kažkaip to ir nesinorėjo.

-Na, taip, - numykė traškindama krumplius. – Matai, mano seserį Klarą išvežė gimdyti, o man už kelių valandų į darbą, - ėmė greitakalbe malti, o man taip sopėjo galvą, kad beveik nieko nesupratau. – Mačiau tave kelis kartus gatvėje, tad pastebėjau kur gyveni, mat pati gyvenu netoliese, tik vis neturėjau progos pasisveikinti. Atleisk, kad įsiveržiau taip dabar, bet....

-Palauk, - sustabdžiau ją iškeldama viena ranka, bet kita vis dar prilaikydama staltiesę. – Kalbėk lėčiau.

-Atleisk, - kaltai numykė. – Aš taip jaudinuosi.

-Matau, - atsidusau. – Tavo sesuo gimdo. Kuo čia dėta aš?

-Aš noriu vykti pas ją, - ištarė ir po kelių sekundžių tylos pridūrė. – Kvailys, užtaisęs jai vaiką, dingo prieš kelis mėnesius, o mes turime tik vieną kitą, - kalbėjo kur kas lėčiau, bet į mane nežiūrėdama. – Nenoriu, kad tokiu metu būtų viena, bet man reikia į darbą. Pamaniau, na, žinai, gal galėtum pavaduoti mane?

-Kodėl nepranešei darbovietei ankščiau? – Pirmiausia paklausiau.

-Pranešiau, - iškart pakėlė galvą. – Tačiau ji turėjo gimdyti tik kitą savaitę, šito nesitikėjome. Aš suprantu, kad tai...

-Gerai, - numojau ranka atsidusdama. – Padarysiu tai, tik pasakyk ką būtent darai.

Gal penkiolika minučių klausiausi Tinos nurodymu kur eiti, ką valyti, ką paimti, kur padėti, o kai jau atrodė, kad tuoj trenksiu jai – pagaliau nutilo.

-Labai ačiū, - džiugiai suspaudė mane glėbyje prieš išeidama. – Lieku skolinga.

-Viskas gerai, - tarstelėjau. – Tik pranešk šefams.

-Būtinai, būtinai, - pažadėjo jau išeidinėdama, bet man vis tiek kone teko išstumti moterį pro duris. Netgi nerimaudama, kad ši gali sugrįžti, užrakinau abi spynas ir grįžau į svetainę, kur vis dar miegojo Maiklas.

Bandydama sudėlioti mintis prisėdau ant tuščios sofos ir pažvelgiau į Maiklą. Supratau, kad pasielgiau skubotai ir neapgalvotai, tačiau nebuvau niekam įsipareigojusi, o ir ankščiau tai darėme. Jau seniai mano kūnas priklausė tik man vienai, tad galėjau juo dalintis su kuo panorėjusi. Visgi, žiūrėdama į ramų Maiklo veidą pati taip pat nesijaučiau. Negalėjau to pavadinti klaida, neturėjau ko gailėtis, tačiau ir geriau nesijaučiau. Toks poelgis neišsprendė jokių problemų, tik pagaliau leido šiek tiek išsimiegoti. O vien tik to pakako, jog atrodytu verta.
Pasiėmusi savo rankinę ir suknelę bei kelnaites, kurias atsargiai teko ištraukti iš Maiklo pašonės, nuėjau į savo kambarį, kur nesijaučiau tokia vieniša. Čia stovėjo kelios Greisono nuotraukas, nepašalinau ir bičiulio daiktų, todėl atrodė, jog vyras į miegamąjį gali įžengti bet kuria minute. Iš pradžių jaučiausi įsibrovėlė, bet po pokalbio telefonu nurimau. Vyras neprieštaravo, kad apsigyvenau jo kambaryje, tik patarė pasikeisti patalynę. Tik dėl viso pikto, ką būtent ir padariau, o visą kitą palikau kaip buvę. Na, tik susitvarkiau.