Sesers svajonė (BAIGTA)

37.

Pirma mane aplankiusi mintis, kai išvydau Kėją, buvo ta, kad moteris turi stulbinančias akis, tačiau naudoja per daug makiažo. Jos veidas atrodė keistai rudas, o lūpos net atrodė lipnios nuo gausos lūpų blizgesio kiekio. Plaukai taip pat atrodė nesveikai, kiek nušiurę, ypač galuose. Tačiau galėjo pasigirti skoningais drabužiais, puikiai išryškinančiais itin moterišką figūrą. Tikrai galėjau įsivaizduoti Kimę bendraujant su šia būtybe.

-O kur pati Kimė? – Pasisukau į Aleksą, mat nuojauta iškart kuždėjo, kad mudvi su Kėja niekad nesutarsime. Kažkas slypėjo jos šaltai mėlynose akyse, kažkokia paslaptinga pašaipia nuo kurios norėjosi pasitraukti.

-Mėgaujasi gyvenimu, - už vyrą atsakė moteris. – Laiminga kaip niekad.

-Mums jau metas, - pasikreipęs į Kėją, bet akies krašteliu vis tiek stebėdamas mane, ilgametis draugas bandė nusivesti savo merginą į šalį.

Viduje tiesiog viriau iš įsiūčio, nes atrodė nesuvokiama, kaip Aleksas galėjo iškeisti Kimę į šią nušiurusią bjaurybę. Net mano jaunesnioji sesuo neatrodė tokia pasipūtusi ir tuščiagarbė, kuo tiesiog trenkė nuo šios neaukštos būtybės. Jis turėjo būti sumautas kvailys, jog pultu į tokios moters glėbį, tuo labiau, kad puikiai žinojau – Aleksui patinka šviesiaplaukės. Nuo mažens jis jau žavėjosi blondinėmis ir niekada to neslėpė, tad tiesiog galvoje netilpo, kokie velniški sirenos kerai čia veikia.

-Kodėl taip skubi? – Išspaudžiau malonia šypseną, bet neįstengiau balse nuslėpti pašaipos. – Juk tiek laiko nesimatėm, o tu net puodelio kavos su manimi neišgersi?

-Tikrai, Aleksiuk, - sumurkė Kėja, - juk ji ir tavo draugė.

-Bent jau aš drįstu save tokia laikyti, - dar paantrinau stumdama vyrą į nepatogią situaciją, bet ir durnius būtų supratęs, jis kone paklusta tai tamsiaplaukei.

-Bet tu mano mergina, - paglostė moters skruostą, vis dar stebėdamas ir mane su keistu žiburėliu akyse. – O mes turime planų, tad tau pirmenybė.

-Jei nesi jos palikęs vidury laukų, - mano šypsenai ,,nutirpus" nuo veido, žodžiai skambėjo netgi kiek piktai, - vadinasi, pirmenybė man.

-Palikai ją vidury laukų? – Prajuko Alekso, kuris žvilgsniu įsakinėjo man nešdintis velniop, mergina.

-Buvau piktas, - nenoromis burbtelėjo.

-O aš nuoga, - atšoviau nesusilaikius ir aplinkiniai, kuriuos buvau netgi pamiršusi, atsisuko. Tačiau įsitikinę, jog šiuo metu esu su drabužiais, nusivylę nusigręžė atgal į avarijos vietą. – Tu man skolingas, Aleksiuk, - pabrėžiau gražybinį vardo variantą, nors niekada iki tol ilgamečio draugo taip nevadinau.

-Kitą kartą, - kone vien lūpomis ištarė, gal dėl pykčio nebegalėdamas valdyti savo balso.

-Tebūnie, - atsidususi pasidaviau. – Bet dėl viso pikto apsidrausiu.

Paskubomis pasiknisau savo rankinėje, kuri, nors nedidelė, bet talpino nemažai daiktų, tarp kurių ne visada rasdavau ko reikia. Prireikė visos minutės, kol suradau popieriaus skiautę ir rašiklį. Ant popieriaus trikampio negražiai užrašiau namų numerį ir atkišau vyrui, nors nesitikėjau iš jo sulauksianti skambutį.

-Būtinai paskambinsiu, - žadėjo žiūrėdamas tiesiai į akis ir nei akimirkai nesudrebėjusiu balsu, net skruostų nepapuošė raudonis.

-Kėja paskambins, - nusišypsojau pasisukus į moterį, taip kone iš rankų Aleksui išplėšdama numerį. – Tiesa?

-Žinoma, - išsišiepė juodaplaukė ir pažvelgė į numerį, kuri įsidėjo į rankinę.

Kėja atrodė kaip vaikas pirmą kartą atėjęs į cirką. Jos didelės, mėlynos akys lakstė nuo manęs prie Alekso, tarsi stebėtu akrobatus atliekančius įmantrius triukus. Putlią apatinę lūpą laikė prikandusi baltais dantimis, mačiau, taip slėpė pasitenkinimo šypseną. Moteriai patiko šis trumpas, bet įtemptas kivirčas, už kurio slypėjo daug daugiau. Ilgametis draugas savavališkai atsisakė man leisti susitikti su seserimi, kam neturėjo teisės. Gal Kimė ir nenorėjo dar manęs matyti, bet tai nereiškė, jog aš negaliu išvysti jos bent sekundei iš toli. Tik kad galėčiau įsitikinti – mano mažasis spinduliukas gyvas ir sveikas.

-Viso, - pratariau drąsiai sutikdama vyro žvilgsnį.

-Buvo malonu susipažinti, - išsišiepė moteris, tiesiog netilpdama savo odoje, kiek džiaugsmo, regis, šis susitikimas jai suteikė.

-Dar pasimatysim, - pažadėjo Aleksas viena ranka apglėbdamas Kėjos liemenį.

-Net neabejok, - burbtelėjau, kuomet porelė jau pasisuko eiti ir greičiausiai net negirdėjo ką sakau.

Nežinojau nei kiek valandų, nei kiek laiko užtruktu pasiekti lauko kavinę, kur turėjau susitikti su Kendelu. Iš vyro pusės tai buvo itin malonus gestas, kad nieko neklausdamas tiesiog suteikė man antrą progą, bet aš žinojau, jis su Artūru saugūs. Tuo tarpu net nenutuokiau kur Kimė ar koks velnias sugundė Aleksas, o vienintelis atsakymas tolo nuo manęs minioje. Dar mačiau juodą Kėjos viršugalvį, kuris greit suliejo su kitais žmonėmis. Tačiau ilgamečio draugo pečiai ir jų sulinkimas man buvo taip iki kaulų gyvuonies pažįstamas, kad galėjau nesunkiai jį pažinti bet kur ir bet kada. Žinojau, galėčiau laikytis saugaus atstumo nuo poros ir sužinoti kur jiedu eina, galbūt susitikti su mano seserimi. Nors pasirinkusi sekimą visiškai prarasčiau Kendelo pasitikėjimą, net neturėčiau progos net pasiaiškinti. O ir mano buvęs vaikinas nepriklausė tai grupei žmonių, kurie yra linkę klausytis pretekstų dėl padarytų poelgių.

Mano kojos ėmė žengti pirmyn ankščiau nei protas priėmė galutinį sprendimą. Teisinau save tuo, kad Kendelas ir Artūras saugūs, jie turi vienas kitas, tuo tarpu Kimė galėjo būti bėdoje. Suvokiau, kad vėl leidžiu sugriūti savo laimei dėl išlepintos, savanaudės jaunėlės sesers, bet tokia jau buvau. Negalėjau iš savęs išplėšti seseriškos meilės, tiesiog išsižadėti savo spinduliuko ir neklausyti nuojautos. O nuojauta man šaukė, tiesiog rėkė, jog sekčiau tiems dviem įkandin ir nei akimirkai nepaleisčiau iš akių. Būtent tai ir dariau dėl savęs, dėl sesers, dėl ramybės. Žadėjau sau: tik kelios sekundės, viskas ko man reikia, tik kelios sekundės. Troškau išvysti šviesius Kimės plaukus, žaliai mėlynas akis bent iš toli ir akimirka pasigrožėti šypsena. Tai viskas ko man reikėjo – įsitikinti, kad ji saugi.

Paaiškėjo, laikytis tinkamo atstumo nėra taip lengva. Užsimiršus prisiartindavau per arti burkuojančios poros, o kai stengdavausi atitolti – trumpam netgi pamesdavau juos iš akių. Žmonių, kurie padėjo likti nepastebėtai, vis mažėjo kuo toliau tolome nuo gatvės festivalio. Dėl to man teko likti dar atokiau nuo Alekso ir Kėjos, kartais netgi luktelėti už kokio kampo, taip rizikuojant galutinai pasiklysti, kol jie pereis gatvę. Vieno iš tokių stabtelėjimo metu pora ir ištrūko iš mano akiračio. Bandžiau eiti ten, kur ankščiau mačiau pasukant, deja, naudos tai nedavė. Suvokiau iššvaisčiusi laiką veltui, nes neradau nei sesers, nei susitikau su Kendelu. Apmaudas ėmė iš manęs veržtis ašarų pavidalu ir beveik nieko nematydama tiesiog ėjau pirmyn. Nebeturėjau kur eiti, tad ieškojau artimiausio suoliuko, prie kurio sustojus jau norėjosi numirti. Manęs nežavėjo mažam, tiesiog kiaurai peršviečiame parkelyje augantis medžiai ir gėlės, net įmantriais ornamentais papuošti suoleliai. Bet ši vieta ilgam įsirėžė mano atmintyje, dėl lemtingos akimirkos.

Nežinau kas patraukė mano dėmesį, gal sulinkę pečiai, gal grakštus rankos mostas ar plati, tik kažkaip mieguista šypsena. Tačiau šviesiaplaukė iškart užfiksavo mano žvilgsnį. Mus skyrė gatvė, automobiliai, netgi žmonės, bet iš tolo vis tiek atpažinau savo spinduliuką. Ir nors Kimės plaukai neatrodė tokie geltoni, kokius juos prisiminiau, o cigaretė tarp lūpų visai nederėjo, tai tikrai buvo ji. Galėjau duoti visas galūnes nukirsti, bet savo sesutę iškart pažinau ir nė abejonės nekilo, kad ten kažkas kitas. Mergina sėdėjo ant laiptų prie namo, labai panašaus į Maiklo ir Džo, ir ramiai rūkė vis užversdama galvą į dangų. Saulės spinduliams šildant Kimės odą, ji šypsojosi, nors net man atrodė pavargusi. Troškau prieiti arčiau, pasisveikinti, gal apkabinti ir pasakyti, kaip stipriai myliu, kaip ilgiuosi. Bandžiau sau priminti, kad kelių sekundžių gana, bet kuo arčiau buvau, tuo labiau tai atrodė realu. Sekundes praplėčiau į vieną apkabinimą, bet suvokiau, jog net tada bus per mažai. Mintyse kūriau pasiūlymą, kuriuo bandyčiau seserį parsivilioti į Maiklo namus. Ten spinduliukas būtu saugus ir ramus, o aš daugiau niekada jos nepalikčiau. Ir man nerūpėjo, jog turime skirtingus tėvus, apie ką Kimė niekad nepasakojo, kaip ir apie daugelį dalykų savo gyvenimą. Viską galėjau atleisti, jei tik būtų ėjusi su manimi.

-Pamatei ir gana, - net šoktelėjau už nugaros išgirdus Alekso balsą.