Sesers svajonė (BAIGTA)

30.

Jei ne alkoholis, vis dar veikiantis mano kūną, būčiau jau pravirkus. Į mane suplūdo tiek daug jausmų ir minčių, kad jaučiausi taip, lyg ketveri metai nebūtų praėję. Ir vėl žvelgiau į žavų, žymiai vyresnį vyrą šešiolikmetės akimis. O ir Kendelas neatrodė itin pasikeitęs. Vis dar aukštas, tvirto sudėjimo, skvarbiomis akimis ir griežtais veido bruožais. Tik šviesiai rudus plaukus nusikirpo, dėl ko išryškėjo truputi per mažų proporcijų ausys. Seniau tai pašiepdavau, bet norėjosi to ir dabar.

-Gerai, kad pėdos, o ne ausys apibūdina vyriškumą, - ištariau nesusilaikiusi, iškart pasigailėdama savo žodžių. Po šitiek metų nesimatymo galėjau sugalvoti ką nors protingo, o nesielgti kaip nesubrendusi paauglė.

Tačiau vyras vis dar tylėjo, rodėsi, net ir nemirksėjo žvelgdamas į mane. Supratau jo nuostabą, kartais ir pati ją sau kėliau. Labai pasikeičiau per mūsų prarastą laiką, gal net ir ne į gerą, bet tai man leido jaustis gerai.

-Tu girta, - galiausiai konstatavo faktą.

-Turėtum atidaryti detektyvų kontorą, Šerlokai, - atšoviau negalvodama, nes man nepatiko teisiama gaidelė Kendelo balse.

-Ir bjauri, - atsidusęs suėmė mano ranką ties alkūnę ir lengvai pastatė ant kojų. – Bent tai nepasikeitė. Kur gyveni?

-Pas draugą...

-Vyrą.

-Tai...

-Kur, Sintija?

Būtent tai jis darė. Kendelas niekada nedaugžodžiavo, tačiau to, ką sakė, nevyniojo į vatą. Ne retai kalbėdavo per daug atvirai, nebijodavo įžeisti ar įskaudinti, jei žinojo, kad sako tiesą. Man tai atrodydavo normalu, netgi žavėjausi gebėjimu būti visiškai atviram. O seniau bandžiau ir pati taip elgtis, deja, rezultatai nebuvo geri.

-Tai ne tavo reikalas, - ištraukiau savo ranką iš jo.

-Tu čia neliksi, - užprotestavo atsistodamas priešais, dėl ko net susigūžiau.

Šis vyras niekada manęs nebaugino, bet lašelis sveiko proto pradėjo suvokti, jog galbūt turėjo. Visgi, tenorėjau prisiglausti prie plačios krūtinės, apsivyti rankomis tvirtą liemenį ir pravirkti. Troškau ilgai karoti, kaip gailiuosi savo klaidų, kad norėčiau viską kardinaliai pakeisti. Bet tik žvelgiau į mėlynas akis, keliais tonais tamsesnes už mano, ir neįstengiau prasižioti. Tiksliau, bent jau negalėjau ištarti nieko protingo, tik priešgyniauti.

-Aš laukiu draugo, - pratariau vildamasi, kad Maiklas paskubės sugrįžti.

-Tokios būklės? – Pirštų galais suėmė mano smakrą ir pasukiojo veidą į šalis. – Juk dar rytas.

-Man vakaras dar nesibaigė, - atsitraukiau, kiek leido suoliukas. – Ir ką čia darai pats?

-Bėgioju, - susigrūdo rankas į sportinių kelnių kišenes.

-O Čelsė ir ...

-Artūras, - ištarė, kuomet aš užsikirtau. – Jo vardas Artūras.

-Kodėl jie čia? – Perfrazavau savo klausimą stengdavausi nepasiduoti neblaivioms emocijoms.

-Gyvenu netoli nuo čia, - truktelėjo pečiais. – O dabar kaip tik lydėjau į Čelsės namus.

Man knietėjo paklausti ar jis ir Čelsė kartu? Ar Artūras vadina ja mama? Ar jie myli vienas kitą? Tačiau visą tai skausmingai nurijau ir prisižadėjau sau dėl to nesukti galvos. Nebeturėjau teisės kištis į jų gyvenimą, pati to atsisakiau.

-Aš gyvenu pas draugą, - nutariau atsakyti atviriau. – Pas Maiklą...

-Mikį? – Nustebo man net nespėjus pabaigti sakinio.