Sesers svajonė (BAIGTA)

21.

Sugrįžtant prie esmės....

Mano kojos tabalavo ore, buvo gera nejausti žemės po savo pėdomis, o matyti ją toli ir tokią menką, tiesiog beverte. Visi žmonės atrodė kelis kartus sumažinti, kaip ir jų daiktai, dabar jau netekę net menkiausios prasmės. Man patiko į visus žvelgti iš aukšto, dėl to jaučiausi geriau.

-Dar niekada nesu sėdėjusi ant stogo krašto, - pripažinau neatsigręždama į Maiklą, kuris lygiai taip pat sėdėjo šalia.

-Sakoma, kad muzika tai angelų šnabždesiai, - prakalbo pakėlęs akis į dangų, bet aš į žvaigždes nežiūrėjau, nes jos niekaip neprilygo toms, kurias stebėdavau su Aleksu. O, rodėsi, lyg ir tas pats dangus. - O tas virpulys, pasklidęs po kūną klausantis puikios dainos, iš tikrųjų yra angelų prisilietimas, kuomet jie apglėbia tave savo sparnais.

Pražiojus lūpas jas ir vėl sučiaupiau, niekaip nesugalvojau ką galėčiau pridurti prie tokio pasisakymo, tad sėdėjau tylėdama ir spoksojau į mažylius žmogučius. Staiga situacija pasirodė juokingai absurdiška, galbūt dėl to, jog mintyse sulyginau save ir Maiklą su angelais. Jis mano fantazijose buvo didis ir galingas arkangelas, kuris iškilmingai žvelgė į beribius rojaus laukus, o aš – į žemę besidairantis ir pulti žemyn besiruošiantis angelų pėstininkas. Lyg ir vienos rūšies atstovai, bet skirtingi iki nago juodimo, kuris ir galėjo tapti lemtingu dalyku. Ir nors šokti nuo stogo neketinau, įsivaizdavau save tai padarant ir tai, kaip gulėdama ant kieto asfalto stebėčiau Maiklą išskleidžiant milžiniškus baltus sparnus ir pakylant į tamsų dangų.

-Nori pasidalinti? – Tikras balsas įsiveržė į mano mintis ir aš su nuostaba pažvelgiau į vyrą šalia savęs, vėl kvailai vėpsanti ir praradusi savo žavų paslaptingumą.

-Ne, - burbtelėjau tramdydama šypseną. – Tai tiesiog mintys.

-Viskas kažkada buvo tiesiog mintys, - atsainiai gūžtelėjo pečiais. – Iki kol kažkas nusprendė, jog iš jų galima išgauti daugiau.

-Tu visada toks filosofas ar tik išgėręs? – Nepagalvojus leptelėjau, ko iškart pasigailėjau. Maiklas man nelabai patiko, bet būti jam bjauri nenorėjau. Nesiekiau tokia pasirodyti niekam. Man patiko patikti žmonėms, net jei tai ir neturėjo prasmės.

-Aš nusimanau apie gyvenimą daugiau nei manai, - suktai šyptelėjo palinkęs arčiau ir pašnibždomis pridūrė. – Gal net daugiau nei tu.

-Kurgi ne, - pavarčiusi akis nusigręžiau.

Dar nebuvau sutikusi žmogaus, kurio gyvenimas taip nekęstu nei manęs. Kad ir kur pasisukdavau, kad ir ko imdavausi, vis buvau baudžiama net už geriausius darbus. Niekada nebuvau pakankamai gera, ką kartais stengiausi daryti, ko kartais ne. Kaip ir visi paaugliai, norėjau maištauti ir svajojau apie pabėgimą iš tėvų namų, keliauti po pasaulį, būti laisva ir nepriklausoma. To norėjau nuo vaikystės, bet tik sutikus Kendelą pradėjau tikėti, kad tai tikrai įmanoma. Man nerūpėjo mus skiriantis nemenkas amžiaus skirtumas, tai, kad turėjome slėpti savo santykius, nes kai susipažinom nebuvau net penkiolikos. Kiekviena mūsų diena man prilygo metams, todėl maniausi pažįstanti vyrą iki sielos gelmių, į kurias iš tikrųjų niekada taip ir nepatekau. Tačiau jis viešpatavo manosiose ir išėjęs viską sujaukė, pasikeitė ne tik mano gyvenimas, bet ir aš pati. Dažnai maniau, kad tai į gerą, bet akimirkomis kaip ši troškau sugrąžinti laiką atgal ir viską pakeisti. Jei tik būčiau galėjus, būčiau atsisakius Kendelo ir meilės jam, net jei ir žinojau, kad tai atnešė į pasaulį kai ką nuostabaus ir tobulo. Didžiavausi tuo, nors tik tuo ir prisidėjau.

-Aš tai taip pat darydavau, - vėl mano apmąstymus nutraukė prakalbęs Maiklas. – Manydavau, kad niekas nekenčia labiau už mane. Jog aš vienas toks pasaulyje.