2.

294 20 15
                                    

Nespėjau nieko pasakyti ar nusivyti sesers, kai ši apsisukusi nubėgo atgal į namą. Bandžiau ją sulaikyti balsu, nes pajudėti neleido Alekso rankos, tačiau tai nieko nepakeitė.

-Tija, - bandė atsukti mano veidą į save vyras, bet aš galėjau galvoti tik apie Kimę, kiek daug skausmo sukėliau jos jaunai širdžiai.

-Man reikia su ja pasikalbėti, - bandžiau išsivaduoti. – Aleksai, man reikia su ja pasikalbėti, - ryžtingiau tariau ir tai suveikė.

Girdėjau, kad kažkas man buvo pasakyta pavimui, bet kas – nespėjau suprasti. Nuskubėjau į sesers kambarį, bet užrakintos durys paliko mane vieną koridoriaus tamsoje. Suklupusi nebyliai pravirkau, negalėjau sugalvoti kaip viską sutvarkyti. Galiausiai nusprendžiau tiesiog duoti Kimei laiko. Ankščiau ar vėliau mergina turėjo mane išklausyti.


        ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~

Kitą dieną sesuo visiškai mane ignoravo, net pati pasidarė sumuštinių tyliai keikdamasi ir niršdama. Siūliausi padėti, netgi viską padaryti už ją, tačiau sulaukiau tik tylos. Keista, man tai visai patiko. Net nesiilgėjau rytinių balso lavinimo pratimų.

-Padarysi ir man? – Sudrebėjau mamai apglėbus mano liemenį iš nugaros, negirdėjau kaip ji įėjo į virtuvę.

-Žinoma, - sutikau pradėdama ruošti dar vieną puodelį juodos kavos. – Kaip miegojai?

-Kaip žiurkėnas narvelyje, - prunkšdama atsakė. – Tik jiems netenka klausyti tokio knarkimo.

-Aha, girdėjau, - šyptelėjau. - Net grindys drebėjo.

-Grindys? – Nusijuokė pašaipiai. – Kurį laiką net maniau, kad prakeiktas žemės drebėjimas prasidėjo.

-Gal taip ir buvo, - juokaudama pastačiau puodelį nuskelta rankenėlę ant stalo, prie kurio rūkydama sėdėjo mama.

-Ačiū, širdele, - trumpai brūkštelėjo per mano rankos pirštus ir susitelkė į juodą skystį, dar per karšta gerti.

Mamos geltonai oranžiniai plaukai, kokie tiksliai buvo sunku suprasti, stovėjo primindami šieno kupeta ar didžiulį suveltą plaukų gumulą. Kartais stebėdavausi, kaip jai pavyksta iššukuoti tą baisybę, bet kartais išties tai padarydavo. Vilkėjo frotini, violetinės spalvos chalatą, kuris labiau priminė grindų skudurą, o ne namų apdarą. Avėjo paplūdimio  šlepetes, todėl mačiau, jog kojų nagus nusilakavusi raudonai. Negalėjau sakyti, kad mūsų motina negraži, bet jai nerūpėjo kaip atrodo, todėl galėjai duoti jai dešimt metų daugiau nei buvo iš tikrųjų.

-Vakar Aleksas buvo? Kažkaip nemačiau jo, - nežinodama pradėjo skaudžią temą.

-Buvo užsukęs, - pratariau nenoriai akies krašteliu stebėdama Kimę, kuri žvilgsniu žudė sumuštinį.

-Kodėl neužėjo pasisveikinti? Visada užeina, - toliau domėjosi mama.

-Pabuvo tik kelias minutes.

-Kodėl?

Negalėjau į tai atsakyti, tenorėjau, kad pamirštu šią temą. Tiesos nebūčiau įstengus apibūdinti, o meluoti nemokėjau, visuomet imdavau šypsotis tai darydama.

-Mam, galėsiu šiandien nakvoti pas Greise? – Po nejaukios tylos prabilo sesuo.

-Kuri čia ta Greisė? – Iš tiesų nesidomėdama paklausė mūsų motina.

-Ta su trumpais plaukais, kur eina kiekvieną sekmadienį į bažnyčią.

-Gerai, gerai, galėsi, - iškart sutiko.

Mama net nenutuokė, kad Greisė iš tikrųjų Greisonas, todėl jo plaukai ir trumpi. O jei jis kur nors ir eina sekmadieniais, tai tikrai nėra bažnyčia. Šis vyrukas man kėlė daugiausiai bėdų, nes jau kuris laikas stengėsi pasinaudoti Kime, kuri naiviai juo tikėjo. Pažinojau vaikiną geriau nei sesuo, žinojau daug baisių istorijų, kurių pasakoti negalėjau. Bent jau ne jai.

-Turiu kai ką padaryti, - prakalbau. – Grįšiu už valandos, gerai?

-O darbai? – Sunerimo mama.

-Padarysiu grįžus, - truktelėjau pečiais.

-Ar spėsi? Daug ką reikia padaryti, - nepatikliai žvelgė į mane, kas man nepatiko, nes visada padarydavau ne tik savo, bet ir kitų darbus. – Išplauti indus, išskalbti drabužius, nuvalyti langus, išmaudyti Aviną, suleisti tėvui vaistus ir...

-Juk sakiau, kad padarysiu, - nekantriai ją nutraukiau. – Pažadu.

-Na gerai, - dar kiek pagalvojus pagaliau sutiko. – Bet greit grįžk.

-Būtinai, - kad būtu įtikimiau dar linktelėjau galva, tuomet sprukau pro duris.

Nesiteikiau persirengti, gerai jaučiausi vilkėdama senus tėvo džinsus ir taip pat jo marškinėlius. Tik jau nuėjus dalį kelio prisiminiau, jog išėjau basa, kas įvykdavo taip dažnai, kad paprastai net nepastebėdavau skirtumo. Aplinkiniai taip pat nebesistebėjo. Gyvenome nedideliame miestelyje, gal netgi kaime, tad visi vieni kitus pažinojo. Ir nors jų gyvenimuose neturėjau vardo, tik Kimės sesers etiketę, niekam nerūpėjo ką vilkiu ar kur einu. Bėdų nekėliau, visada elgiausi mandagiai, todėl paskalos mane aplenkdavo, žmonės tiesiog pamiršdavo, kad jų pašonėje gyvenu ir aš.

Sustojau prie baltu durų ir į jas pabeldus nerimastingai ėmiau taisyti savo marškinėlius. Nervinausi, galvoje vis kūriau ryžtingą kalbą, nors abejojau ar tai suveiks. Dar niekada nesigriebiau nieko panašaus, bet privalėjau apsaugoti savo spindulėlį, nepaisant nieko.

-Ooo, Sintija, - išsišiepė Greisonas, kai atidaręs duris išvydo mane.

-Mums reikia pasikalbėti, - pradėjau.

-Tai kalbėk, - kvailai šypsodamasis nužiūrinėjo mano kūną. – Gal norėtum nusirengti?

-Nekišk nagų prie mano sesers, - bedžiau pirštu jam į krūtinę.

-O jei neklausysiu? – Arogantiškai atšovė.

Negalėjau pakęsti šio mulkio ir stebėjausi, kad dar kažkada jį drįsau vadinti draugu. Šis padaras nebuvo vertas net mano nago juodymo, o apie Kimę nekilo net kalbos. Bet užtat turėjau būdą kaip tai sutvarkyti, ko pažadėjau ir sau, ir jam niekada nedaryti.

-Nepamiršk, kad žinau ką padarei Nelsonui, - sušnypščiau prisikišusi prie man vienmečio vaikino.

-Tu pažadėjai, - taip pat tyliai atsakė.

-Man nusispjaut, - stengiausi išlikti ryžtinga, gal net įpykti, jog atrodyčiau pavojingesnė. – Nekišk nagų prie Kimės, nes sužinos visi.

-Manai man rūpi tavo Kimė, - šaltai tėškė. – Ji eilinė kekšė ir tiek. Maniau, tu geresnė.

-Tu nieko nežinai apie mane! – Per garsiai išsireiškiau ir Greisono name kilo šurmulys, kažkas artėjo prie durų. Netrukus pasirodė vyruko mama. – Laba diena, - maloniai pasisveikinau.

-Ką čia darai? – Ne mandagiau nei jos sūnus, kalbėjo ir motina.

-Aš...

-Sintijos šuo pabėgo, - iškart surezgė melą vaikinas, žinojo kaip jo gimdytoja manęs nemėgsta. Niekad neslėpė, kad laiko tik prasčioke, per prasta būti net drauge jos vaikui. – Tik paklausė ar kartais neatklydo pas mūsų kalę.

-Nėra čia tavo blusiaus, - spjaute išspjovė žodžius moteris.

-Tik tiek ir norėjau žinoti, - išspaudžiau. – Geros dienos.

Mūsų su Greisono akys dar trumpam susitiko, tuomet aš apsisukau ir nuskubėjau namo. Man nerūpėjo laukiantys darbai, galėjau galvoti tik apie tą kvailį. Tikėjausi, kad Greisonas turi pakankamai proto, jog nerizikuotu tokiu dalyku. Bei to, jog nesuprato, kad visą tai nebuvo pigus blefas, nes niekada nebūčiau drįsus išduoti tokios paslapties. Tačiau atsarginio varianto neturėjau, o Kimę apsaugoti privalėjau. Ir lyg viso to būtų dar maža, namuose be daugybės darbų, regis, niekad nesibaigiančių, manęs dar laukė ir Aleksas.


Sesers svajonė (BAIGTA)Where stories live. Discover now