Sesers svajonė (BAIGTA)

11.

Atrodė nerealu, stovėti prie kapo duobės ir žvelgti į jos juodą gelmę. Kur pasisukau, mačiau tik tamsą: žmonių akyse, jų žodžiuose ir aprangoje, net žolė atrodė praradusi savo gyvybingą žalumą. Tokia ir save dar ryta regėjau veidrodyje: apsirengusia juoda suknele, plaukus palikus palaidus, nors ir tvarkingus, o prie aprangos avėjau juodus batelius. Stebėjausi, kad man tai vis dar tinka, nes paskutinį kartą vilkėjau šią suknelę per Alekso senelio laidotuves, vykusias prieš dvejus metus. Tik tuomet aš stovėjau draugo pašonėje, o dabar niekas nestovėjo šalia manęs.

Nebegalėjau žiūrėti į lakuotą karstą, todėl nebyliai žvelgiau į savo motiną, stebėdamasi kokia ji iš tikrųjų graži. Kimė pasirūpino jos šviesiais plaukais, dabar tvirtais surištais į kuodą pakaušyje, sutvarkė antakius, padailino veidą kukliu makiažu, davė kelis papuošalus ir batelius. Mama vilkėjo tik savo suknelę, juoda it žemė, kurioje netrukus turėjo atgulti jos vyras, ir turėjo siaurą aukso aureolę, kuria spaudė delne prie krūtinės. Jau seniai nemačiau nei jos, nei tėvo vilkint vestuvių žiedų, bet šiandien jie abu juos turėjo. Galbūt iš tikrųjų vienas kitą vis dar mylėjo.

Mano dėmesį išblaškė pastorius, kuris įsijautęs žmonėms suokė apie tai, kaip mano tėvas dabar yra geresnėje vietoje, prašė Dievo jį globoti. O aš stovėjau ir mąsčiau, ar tikrai tas Dievas yra. Ilgai tikėjau posakiu, jog Visagalis neduoda žmogui daugiau nei jis gali pakelti. Tai motyvavo mane judėti pirmyn, nes tikėjau – ateityje laukia geri dalykai. Ir staiga mano tikėjimas susvyravo. Atrodė neįtikėtina, kad kažkas galėtu siųsti nelaimes žmonėms vien dėl to, nes jie gali tai ištverti. Ir kaip gali žinoti, kiek tas asmuo įstengs pakelti. Jei Dievas būtų tikras ir iš tikrųjų būtų visagalis, tuomet jis suprastu, kad nevalia taip kankinti žmonių. Negalima kelti šitiek skausmo ir nieko neduoti mainais.

-Pasimelskime, kol artimieji mes pirmąsias žemės saujeles, - iškilmingai pareiškė pastorius.

Mama, prilaikoma Kimės, žengė į priekį pirmoji, o aš likau dvejoti. Stovėjau atokiau, prie duobės galo, viena ir nematoma. Juodvi nedrąsiai į saują paėmė žemės iš krūvos, tuomet ištiesė rankas virš duobės ir atgniaužė pirštus. Lyg tai būtų paslaptingas signalas, abi pravirko ir įsikniaubė viena kitos. O aš ir vėl neturėjau ašarų. Tarsi nematydama bedvasio tėvo veido netikėčiau, jog tai iš tiesų vyksta. Net žengus į priekį, kad daugiau neversti žmonių į mane žiūrėti, ir paėmus žemės, netgi užbėrus jos ant karsto, nepajutau liūdesio. Žinojau, kad jis toje rudoje dėžėje, jog daugiau niekada negalėsiu nakty vyro stebėti virtuvėje. Ir visgi, negedėjau tėvo, nes mano širdis ir protas tuo dar negalėjo patikėti. Man vis dar neužteko laiko.

-Ištversi? – Kai Aleksas atsistojo mano pašonėje, laidotuvės jau kurį laiką buvo pasibaigusios, o žmonės išsiskirstę.

-O turiu pasirinkimą?

Aš tebestovėjau prie šviežio kapo, grožėjausi baltomis gėlėmis ir liūdnomis žvakių liepsnelėmis. Apglėbusi save per liemenį jaučiausi kažko laukianti, nors net nenutuokiau kas tai yra. Tačiau ilgamečiui draugus atėjus palaikyti man kompaniją pasijutau geriau, tačiau tuštumą užpildė ne palengvėjimas, o skausmas.

-Aš išsivežu Kimę, - po kelių minučių tylos tarė. – Ir mes neketiname grįžti.

-Kada?

-Šįvakar.

Mano gerklėje užstrigo neaiškios kirmės gumulas, neleidęs man ne tik kalbėti, bet netgi įkvėpti. Bandžiau įsileisti į savo plaučius oro, bet lūpos neprasivėrė net paprašyti pagalbos. Tačiau man netrūko oro fiziškai, iš tikrųjų sunkumo kvėpuoti net nebuvo, bet mano smegenys tuo mane įtikino. Protas man sakė, kad tai tikras negalavimas, o ne tik nematomas skausmas. Žinojau, kad Kimė nori išvykti, bet tikėjausi, jog tam prireiks dar bent kelių metų. Tuo labiau negalėjau patikėti, jog Aleksas bus tas žmogus, kuris ją atplėš nuo manęs.

-Kodėl ne ji pati man tai pasakė? – Ištariau taip tyliai, jog pati vos išgirdau.

-Nes mano, kad įtikinsiu tave važiuoti kartu, - tai „paglostė" mano širdį, nes įrodė Kimės meilę man. Žinojau, kad sesuo nėra tokia bloga, kokia visi ją laikė. Aš pažinojau ją ilgiau ir geriau, rūpinausi labiau ir mylėjau stipriau, todėl mano spinduliukas man kartais atsiverdavo.

-Bet net neketini to daryti, tiesa? – Atsakymo man nereikėjo, jau ir taip jį žinojau.

Aleksą buvo sunku supykdyti, bet jei jau tai pavykdavo – atleidimo tikėtis būtu buvę daugiau nei naivu. Šis žavus vyras nemokėjo atleisti, užtat geriau už visą kitą jam sekėsi nekęsti.

-Nenoriu, kad važiuotum, - atvirai pripažino ir tai gerbiau, nors skausmas draskė širdį.

Mano netobulas gyvenimas ne šiaip ėmė drebėti, bet griūti ir byrėti į gabalus, iš kurių beliko vienas – mama. Netekau tėvo, jau seniai praradau ir save bei Kendelą, o staiga išvykti nusprendė ir mažasis spinduliukas bei ilgametis draugas, buvęs mano didžiuoju ramsčiu. Negalėjau įsivaizduoti save ištveriant visą tą siaubą, kuri patyriau, be Alekso palaikymo. O suvokus, kad to netenku – pasijutau lengvai pažeidžiama.

Dar kiek pastovėjus, kuomet pakilo stipresnis vėjas, vis metantis plaukus man ant veido, Aleksas sujudo. Norėjau pasisukti, paskutinį kartą pažiūrėti į šviesiai rudas akis, kuriomis taip žavėjausi, bet bijojau. Jaudinausi, kad mūsų žvilgsniams susitikus pravirksiu, tarsi būčiau maža, niekinga mergaitė. Įstengiau stovėti vietoj tik įtikinėdama save, jog ir jam, ir Kimei bus geriau be manęs.

-Aleksai, - čiupau jį už rankos, kai vyras jau apsisukęs žengė į šalį. – Gerai ją rūpinkis. Gerai?

Trumpa, labai trumpa akimirka Aleksas spustelėjo mano ranką, bet nieko nesakė. Dar kelias akimirkas stovėjome tylėdami ir aš jaučiau jo žvilgsnį ant savo veido, bet vis dar žvelgiau į kapą. Galiausiai vyras atsiduso ir negarsiai tarė:

-Rūpinsiuosi taip, kaip būčiau rūpinesis tavimi.

Tokio atsakymo man pakako, nuoširdžiai tuo patikėjau ir mano pirštai atsigniaužė, aš paleidau draugo ranką ir leidau jam nueiti. Neatsigręžiau nei akimirkai, nors balsas galvoje klykė: Daryk ką nors, neleisk jam išeiti. Tačiau aš nieko nepadariau, o likau ten stovėti kol paskaudo kojas. Kai nebegalėjau fiziškai to pakelti, sunkiais žingsniais patraukiau namo, bet „suradau" save sėdinčia prie Tomo vagonėlio, stebint kaip vyras groja senute gitara. Iš arti nemačiau jų išvažiuojant, nes gyveno pačiame gatvės gale, atokiau nuo kelio. Tad tik iš nemenko atstumo stebėjau seną automobilį prie savo namo, kuris atrodė it žaislinis, toks mažiukas ir nerealus. Žmonės atrodė dar mažesni, todėl ne iškart suvokiau kas nutiko, nors mačiau kaip jie nusinešė kažką į Alekso mašiną, kurios po pusvalandžio jau neregėjau.

Ir taip jie išvyko, o aš likau viena su mama, kurios kartais tiesiog nekenčiau. Ji nesuvokė, jog man vis dar reikia jos šilumos, bet pati troško tik alkoholio kvaitulio. Tačiau turėjau išmokti su tuo gyventi, su tuštuma ir dar didesniu skausmu, nes bent Avinui manęs reikėjo.