-Ji tik be sąmonės, - nuramino mano iš proto einančią širdį keliais žodžiais. – Nuo jos stipriai trenkia alkoholiu, todėl net ir su maršu jos nepažadinsi.
Nieko nesakydama pažvelgiau į tokį gležną moters kūną, kuri Greisonas lengvai laikė ant rankų. Mane vis dar smaugė ašaros, bet šį kartą jos bylojo apie palengvėjimą, netgi smulkią laimę. Todėl nieko nesakiusi žengiau atgal į miško tamsą, kelią tik silpnai mums pašviesdama žibintuvėliu. Nenustebau, kad kelias iki namų atrodė trumpesnis ir lengvesnis nei einant priešinga kryptimi. Tačiau įžengus į seną namą, jis vis dar atrodė tuščias ir nykus, o einant pro tėvo lovą vėl privalėjau užsimerkti. Negalėjau žvelgti į tą vietą ir nematyti jo, to keisto žmogaus, kažkada dovanojusio man gyvybę. Ir visgi, sustingau tarpduryje prie koridoriaus, nes negalėjau ir taip išeiti. Greisonas vis dar guldė mamą į lovą, kuri per miegus tvirtai laikėsi jo kaklo, o aš stypsojau atgręžus nugarą kvailam baldui ir kovojau su savimi. Rodėsi, lyg tai siaubingas monstras manęs ten tykotu ir tik nežiūrėdama galėjau apsisaugoti.
-Man rimtai teks pasiaiškinti iš kur šitie sudraskymai, - trindamasis kaklą prie manęs priėjo Greisonas, prietemoje, jis atrodė netgi gąsdinančiai.
-Kam? – Susidomėjau, nes jau spėjau suprasti, jog savo kambaryje vyras kažką paliko.
-Tau viskas bus gerai? – Nukreipė temą lengvai suspausdamas mano petį, lyg kažkaip stebuklingai nuo to turėjau pasijusti geriau.
-Ne, - net neketinau meluoti.
Vos laikiausi vėl nepravirkusi, todėl bukai spoksojau į vienišą, geltonai šviečiančią lemputę koridoriuje. O Greisono ranka ant mano peties atrodė svėrė tiek daug, kad norėjosi klauptis ant kelių ir maldauti pasigailėjimo. Tačiau neįstengiau net krustelėti, net sumerkti perštinčių akių ar nuraminti įsisiautėjusios širdies. Galvos skausmas trukdė man galvoti, kaip ir maudžiančios kojos ir nugara, atbukusios rankos ir troškulys, nuo kurio net darėsi sunku kvėpuoti. Visas kūnas kentėjo ir vis tiek šis fizinis skausmas negalėjo prilygti tam, kas dėjosi mano sieloje, kurios krastus mažais nagučiais draskė gedulas ir širdgėla.
-Esi suaugus, - tarė Greisonas suspausdamas mane glėbyje. – Išsikapstysi, o aš užeisiu rytoj.
-Pasilik, - kone maldavau pirštais įsitverdama jo rankos. Būčiau kabinusis ir nagais, jei nuo darbo jau seniai nebūtu visi nulūžinėję, ar dantimis, bet dar tiek savęs nevaldžiau. O gal tik bijojau... Nerimavau, kad nuo sunkesnio judesio subyrėsiu į gabalus ir niekada nebebūsiu vientisa.
-Žinai, kad negaliu, - atsakė nei kiek neapgailestaudamas. O kodėl turėjo? Namuose jo kažkas laukė, juk Greisonas turėjo gyvenimą ir niekas nesikėsino to iš jo atimti.
-Žinau, - vos girdimai pratariau.
Stengiausi save priversti jį paleisti, vėl įgauti sau įprastos stiprybės ir daryti tai, ką privalau: rūpintis mama, namais, Avinu, pamiršti viską, kas verčia dvejoti dabartiniu gyvenimu. Bet kažkokia savanaudiška, tamsi esybė manyje tam priešinosi ir šaukdama tvirčiau kabinosi Greisono, lyg nuo to galėtu kas nors pasikeisti. Tarsi vienintelis asmuo galėtu priversti pasijusti geriau ir vėl patikėti tuo, kas atrodo neįmanoma. Ir aš žinojau, kad tai įmanoma. Kartą tai jau patyriau, bet vėliau paaiškėjo, kad tai, kas atrodė didžiausia dovana, iš tikrųjų tebuvo saldus, bet užnuodytas pragariško rojaus vaisius.
-Ateisiu rytoj, - ištarė kaip kvailam vaikui ir per jėgą atplėšė mano rankas nuo savęs. – O dabar eik miegoti, jau vėlu.
Nežinojau kiek tame tiesos, nedalinau gyvenimo į valandas, nes mano realybėje tai nieko nereiškė. Svarbiausia buvo darbai, kuriuos turėjau padaryti, ir tie, kuriuos norėjau atlikti. Ir visai nesvarbu, jiems turėjau valandą ar penkias, svarbiausia buvo tai padaryti, o kita diena vėl tai pakartoti. Kartais pavargdavau nuo rutinos, nors kai kuriais darbais mėgavausi, pavyzdžiui, žaidimais su Avinu. Tačiau nuolatinis tvarkymasis, vaistų leidimas, ėjimas apsipirkti, gaminimas, tai mane vargino ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Ne retai dienos pabaigoje jausdavausi išsunkta ir tik Kimės šypsena padėdavo pasijusti geriau. Galėjau klausytis sesers pasakojimų apie muziką, knygas ar koncertus iki kol užmigdavau. Jos kalbos man atstojo pasakas, kurias dievino visi vaikai. Aš alkau sesers balso, tų nesuprantamų istorijų ir dėmesio, taip retai skiriamo tik man...
YOU ARE READING
Sesers svajonė (BAIGTA)
ChickLit"Sesers svajonė" - tai ne šiaip pasakojimas apie seserišką meilę ir atsidavimą. Šioje istorijoje išvysite daug skausmo, baimės ir atsidavimo, kurio galima arba bijoti, arba pavydėti. Šio kūrinio centre pamatysite gyvenimo išvargintą dvidešimtmetę, k...