Sesers svajonė (BAIGTA)

33.

-Viskas gerai, - patikino moterį Kendelas, tiesiog praeidamas pro ją vis dar nešinas mano batais.

Nežinojau ar turėčiau jį sekti, ar luktelėti kol būsiu pakviesta, o gal netgi išprašyta. Mačiau, Čelsė jaučiasi ganėtinai panašiai, sutrikusi svyruodama ant slenksčio. Abi nejaukiai tylėjome, vis vengdamos viena kitos žvilgsnio ir kaži apie ką mąstydamos. Man rūpėjo tik likti nepažintai, o jai... Šito net ir norėdama nuspėti negalėjau, tad ir nesivarginau dėl to sukti galvos.

-Čelse, tavęs šį vakarą nebereikės, - prie mūsų sugrįžo Kendelas, jau nebevilkėdamas švarko ir velniai žino kur nukišęs mano batelius.

-Puiku, - nusišypso ji plačiai ir lengvai apsisukdama ant kulno, pradingo iš mano akiračio.

-Ten ir stovėsi? – Į staktą pečiu pasirėmė vyras, kritiškai nužiūrinėdamas mano išvaizdą nuo pirštų galiukų iki plaukų šaknų.

-Nestovėčiau, jei atiduotum batus, - truktelėjau pečiais, net pati nenutuokdama kokias kvailystes kalbu.

-Nori išeiti? – Kilstelėjo antakius ne taip mane supratęs.

-Noriu atsisėsti, - atsidusau. – Mano kojos mane žudo.

Kendelas kelias akimirkas, prilygusias man visai amžinybei, tylėjo ir vis dar tyrinėjo mano išvaizda su neperprantama mina. Net nenutuokiau kokie vėjai siaučia vyro galvoje, tačiau drebėjau it epušės lapelis ir nedrįsau žengtelėti nei pirmyn, nei atgal. Blogiausia buvo tai, kad kaip gerai perpratau kai kuriuos savo sūnaus tėvo įpročius, taip siaubingai kai kurio jo elgesio nesupratau. Nors žinojau, kad nekenčia nusileisti kitiems ir kai tenka, rankas susigrūda į kišenes, net nenutuokiau kas dedasi Kendelo mintyse, kuomet suraukęs kaktą ir laiko priglaudęs sulenktą smilių prie lūpų. Tuo labiau, kad praėjo ketveri metai, o ne trys dienos ar mėnuo. Pasikeitėme ne tik mes abu, bet ir aplinkybės visiškai skyrėsi nuo ankstesnio mūsų bendravimo. Seniau stengėmės vienas kitam patikti, būti meilūs ir rūpestis, o dabar nieko netroškau labiau, kaip pasiųsti vyrą taip toli, jog nesugrįžtu dar tiek, kiek nesimatėme. Na, troškau kai ko labiau, bet šis variantas bent jau atrodė įmanomas.

Galiausiai vyras pasitraukė iš tarpdurio ir rankos mostu pakvietė mane užeiti, kas atrodė kiek per taiku. Nors ir reaguodama kritiškai, peržengiau durų slenkstį ir pajudėjau pirmyn šviesiu koridoriumi. Už kelių pėdų atsivėrė atvira erdvė, kurios kairėje kažkas įrengė modernią virtuvę, nuo svetainės – įkurtos dešinėje – atskirta tik palyginus aukšto stalo ir keistos lentynos virš jo, kur aukštyn kojelėmis kabėjo įvairios taurės. Pažvelgus nosies tiesumu, išvydau dvivėres duris tarsi sudarytas iš juodų kvadratėlių, užpildytu stiklu. Kiek įžvelgiau per ilgas, nuo pat lubų iki žemės, dienines užuolaidas, už durų ir didelių langų, užimančių didžiąją dalį sienos, buvo balkonas iš kurio atsivėrė vaizdas į parką. Visur vyravo balta spalva, pagyvinta kitų jaukių atspalvių, kuriuos normalus žmogus pavadintu ganėtinai tamsiais.

-Jauku, - pratariau pajutusi kaip vyras atsistoja man už nugaros, bet nedrįsdama į jį atsigręžti. – Bet galėtum laikytis tam tikro padoraus atstumo, - pridūriau sudrebėjusi nuo karšto kvėpavimo sau į kaklą.

-Atleisk, - iškart pasitraukė ir net nežvilgtelėjęs į mane, nuėjo į virtuvę.

Pasirodė nemandagu sekti Kendelui įkandin, todėl pasukau į svetainę, kur priešais židinį stovėjo kampo tipo juoda sofą. Tačiau sustojau jau po kelių žingsnių, kuomet prie stiklinio staliuko, tarp židinio ir sofos, išvydau klūpančia Čelse. Ne iškart supratau ką jį daro, mat dalį moters užstojo baldas, bet girdėjau kažką tylai kalbant. Tik išgirdusi antrą balsą, švelnų ir trapų, privertusi greičiau plakti mano širdį, supratau kas vyksta. Ant šviesaus kilimo su aukle sėdėjo mažas, šviesiaplaukis berniukas magiškai mėlynomis akimis. Nemačiau jo, bet mintyse nesunkiai atkūriau net menkiausius jo išvaizdos bruožus. Net alkoholis, tuomet veikęs mane, neprivertė užmiršti nei vienos smulkmenos.