Sesers svajonė (BAIGTA)

20. Iš kitos perspektyvos

Kitoje vietoje, kitu metu, kiti žmonės..... Kim perspektyva

Nuo stingančio šalčio maudė kaulus, niekaip neįstengiau suvaldyti drebančių rankų ir viso kūno, jau pasiduodančio šiam bjauriam jausmui. Man knietėjo pabandyti ištrūkti iš šios vietos, jau ilgėjausi saulės šviesos ir šilumos, kuri kas rytą skverbdavosi į mano kambarį pro langą. Bet tai viskas ką turėjau – prisiminimus. Laikiausi jos šypsenos, jos balso, jos rūpesčio užuomazgų galvoje, taip greitai blunkančių iš atminties. Vis dar negalėjau patikėti, kad buvau tokia kvaila, tokia naivi ir nedėkinga, tačiau grįžti laiku nebegalėjau, tik nepasiduoti, išgyventi ir maldauti priėmimo atgal.

-Pabudome ir kelkimės, mano mažieji puolę angeliukai, - sučiulbėjo nedidelio ūgio tamsiaplaukė mergina, kuriai nusišypsojus skruostuose visada atsirasdavo mielos duobutės. Net po visko vis dar grožėjausi ja. – Jūsų laukia darbas.

Sudrebėjus susigūžiau savo vietoje, kuri staiga ir vėl trumpam tapo ne tokia bloga, kokia galėjo būti kita. Iki šiol dar nebuvau paliesta, išlikau jiems nematoma, bet supratau ilgai šitaip neištversianti. Jau beveik užuodžiau mirtį ant savo kūno, kuri lipo prie odos drauge su drėgme ir šalčiu. Sąžinė, uždaryta giliai manyje, šaukė, jog neteisinga taip sėdėti ir nieko nedaryti, tuo labiau, kad žinojau kas laukia kitų merginų. Viena iš jų vis dar plėšėsi ir šaukė, beviltiškai kabinosi bet kokio išsikišusio paviršiaus, tačiau čia nieko nebuvo. Ją, atėję du vyrai, ištempė jėga, o kitos išėjo savo noru, neišleido nei garso kad ir kaip grubiai buvo stumiamos pirmyn. Supratau, būtent taip atrodo paskutinės vilties praradimas, kai tiesiog suvoki, kad blogiau jau būti negali, tad nėra prasmės ir priešintis. Ypač jei dar nesi pasiruošusi mirti.

-Žinai, tai apmaudu, - užsilikusi rūsyje tarė tamsiaplaukė. – Esi tokia graži, tokia miela, galėtume gerai iš tavęs pasipelnyti.

Užsidengusi delnais veidą, tarsi iš tikrųjų toks poelgis mane apsaugotu, mintyse iš naujo stačiau sesers veidą, tik jis įstengė apraminti įsisiautėjusią mano širdį. Bet nesuvaldžiau drebulio, kuris užpuolė kūną merginai liečiant mano plaukus. Nenorėjau jos matyti, klausytis ar net užuosti, bet išnykti negalėjau, o tamsiaplaukė neskubėjo išeiti. Pradžioje vadinta drauge, dabar Kėja man priminė pabaisą, kurių vaikystėje bijojau. Tik šį kartą neturėjau tėvo, kuris įtikintu, jog po mano lova niekas nesislepia. Likau vienui viena ir dėl to galėjau kaltinti tik save.

-Ilgai Aleksiukui nepavyks tavęs saugoti, - kone išdainavo braukdama plaukų sruogą man už ausies. – O tuomet suprasi, kad tokiom netikėlėm kaip tu neverta palikti savo kaimo.

Kėja per prievartą atidengė mano veidą, jos ledinei mėlynos akys tiesiog gręžė mane su pasišlykštėjimu. Nesijaučiau to nusipelniusi, juk vienintelis dalykas, ko jai neatidaviau, buvo Aleksas. Su ja susipažinau pirmiausia, vos atvykome į Sant Franciską, mat apsigyvenome kaimynystėje. Naujoji kaimynė buvo tokia miela ir draugiška, aprodė man miestą, padėjo susirasti darbą, vedėsi į puikius vakarėlius, netgi padovanojo madingų drabužių. Dievinau ją nemažiau nei seserį ir mažiausiai tikėjausi, kad dėl vaikino viskas gali taip drastiškai pasikeisti.

-Patarimas ateičiai, kurios turbūt vis tiek nebeturėsi, -kalbėjo skaudžiai suspaudusi mano smakrą. – Jei kas nors tavimi rūpinasi ir myli, nepalik to žmogaus, nes greičiausiai tai paskutinis asmuo, kuriam rūpi.

Mergina pašaipiai vyptelėjo, mačiau, kad mano ašaros kėlė Kėjai pasišlykštėjimą, dėl ko atsitraukė ir į akmeninį grindinį kaukšėdama aukštakulniais išėjo. Šlykščiame, drėgname rūsyje likau viena, bet nors ir būčiau buvus supama šimto žmonių, vienišumo jausmas niekur nebūtų išnykęs. Jis stebėjo mane iš tamsių šešėlių, gludo prie mano kūno ir tempėsi apie jį it antra oda. Dusau spaudžiama nematomos jėgos, o sukaustyta baimės ir šalčio net ir nebandžiau priešintis. Kad ir kaip mintyse save drąsinau, iš savo kampo pajudėdavau tik būtinai prireikus nusišlapinti. Ši trumpa, nemaloni procedūra atimdavo iš manęs per daug jėgų, dėl ko man neberūpėjo, jog minimalaus dydžio kambariukas su klozetu net neturi durų. Man rūpėjo tik maistas, nes kelių riekių duonos ir ir obuolio nepakako numalšinti nemirtingą alkį. Prie lūpų drebančiomis rankomis glausdavau kiekvieną trupinį, bet skrandis kaip gurgė, taip gurgė. Bandžiau apie tai negalvoti, mieliau piešiau sesers veidą savo atmintyje, per prievartą stengiausi prisiminti kiekvieną jos veido detalę, visus ištartus gražius žodžius ir šiltus prisilietimus...

Dėl visko kaltinti galėjau tik save, bet man rūpėjo tik išvykti ir pabėgti nuo skurdo. Man nerūpėjo kas dedasi su mūsų motina, jos gėdijausi labiausiai, tėvo taip pat vengiau, nors vis dar mylėjau. Nesididžiavau ir seserimi, kurios rankos visada buvo šiurkščios, oda negražiai nuraudinta saulės, o veidas išvargęs ir liūdnas. Mane erzino, kad ji visai neturi asmeninio gyvenimo ir tik kišasi į manąją. Tačiau taip tik teisinausi pati sau, nes nenorėjau pripažinti tikrosios tiesos... Aš jai pavydėjau. Apie mano vyresnėlę visuomet sukosi gražūs vyrai. Nuo pat pradžių tai buvo Aleksas, kurio dėmesio ji net nevertino, vėliau atsirado Greisonas, apie kuri manė, jog nežinau, o tuomet ir Kendelas. Visi trys buvo pasiruošę žvaigždes kloti po merginos kojomis, pastoviai ją sekiojo ir lepino. Niekam nerūpėjo jos jaunėlė sesutė, trokštanti būti tokia pat mylima, tokia pat reikalinga, žmonės pastebėdavo mano grožį ir talentą tik akimirkai, o tuomet tiesiog pamiršdavo. Bet tik ne ją... Jos niekada nepamiršdavo, nors ir smerkė, tačiau tik akimirkai žvilgtelėję galėdavo pasakyti: O, tai juk Sintija.

Sintijos Aleksas niekada nebūtu pametęs, juk tai ją iš pat pradžių norėjo išsivežti. Sesuo jo nemylėjo, kaip tas vyras kraustėsi iš proto dėl jos. Nemylėjau ir aš, bet maniau, kad jei turėsiu – būsiu kažkuo ypatingesnė, bet šiek tiek priartėsiu prie savo idealo. Gal ir ne itin graži, tačiau vyresnėlė visuomet skleidė keistus virpesius, dėl kurių net aš troškau klauptis ant kelių. Troškau būti tokia kaip ji, nors tuo pačiu metu ir nekenčiau. Ir žinojau, Aleksas visada būtų aukojęsis dėl Sintijos, o manęs jam nereikėjo. Mačiau kaip vyras raukosi mane bučiuodamas, lyg tai būtų bjauriausias dalykas, kokį tik teko daryti. Jam net nepatiko kaip čiulpiau jo penį, dėl ko buvau ne kartą pagirta kitų. Sesers šmėkla persekiojo mane net ir Sant Franciske, kas varė iš proto, bet viską būčiau pamiršusi ir keliais šliaužusi, kad tik galėčiau sugrįžti namo. Tačiau tokią galimybę praradau ir net nežinojau kur yra Aleksas. Nors Kėja ir sakė, kad jis mane dar gina, netikėjau, jog tai daro iš rūpesčio, galbūt tiesiog siekė nenuvilti savo gyvenimo meilės.

Po kurio laiko ranką nutvilkdė skausmas, tik tuomet supratau, jog panirusi į savo mintis net nepastebėjau kuomet užmigau. Iš pradžių nesupratau kas tai, tik aukštai, stambiai figūrai atsitraukusi išvydau švirkštą ir tyliai sudejavau. Jie jau darė tai kelis kartus ir nors narkotikas kėlė malonumą, po kelių valandų kūną užpuldavo iš proto varantis skausmas. Tokiu metu neįstengiau nei galvoti, nei valdytis, atrodė, nematoma jėga trina mane į dulkes. Neturėjau kur pabėgti nuo šio siaubo ir agonijos, bet netrukus nerimas nutolo, o su užsiveriančiomis rūsio durimis ir viltimi, dingo ir paskutiniai svarbūs dalykai iš mano galvos. Kol kas man nieko neskaudėjo, niekas neatrodė svarbu, net alkis magiškai išnyko. Likau tik aš ir beribiai, magiški stebuklai vykstantis su mano protu.