Krūpčiojau nuo kiekvieno Artūro judesio, jam prakalbus net sulaikydavau kvapą ir vis bijojau sutikti vaikiškas, mėlynas akis, tokias tyras, jog jaučiausi netgi nepadoriai. O Kendelas tik stebėjo mano nerimą iš šalies ir žvilgsniu tyliai tyčiojosi. Įstengė nulaikyti šypseną ant lūpų malonia, netgi draugiška, bet man nereikėjo išgirsti, kad nuspėčiau pastabas vyro galvoje. Vien dėl to vengiau į jį žiūrėti, mieliau grožėjausi šviesiais berniuko plaukais, skaisčiomis akimis ir nesusičiaupiančiomis lūpytėmis, vos tik apsiprato su mano buvimu šalia. Artūras turėjo tiek visko papasakoti po ketverių metų, kiek aš nebūčiau turėjusi po dar keturiasdešimt. Ką prisiminė pats per pastaruosius metus ar truputi daugiau, ką vis liepė pasakoti tėvui ir entuziastingai pritarinėjo. Įtariau, dalis istorijų sukurtos berniuko galvoje, bet taip pat susidomėjusiai jų klausiausi, tarsi viskas būtų tikra. Gėriau į save kiekvieną žodį, o jam trumpam nutilus – užduodavau klausimus, kad tik kalbėtu toliau.
Tik vakare, kuomet didžiulį Sant Franciską apgaubė naktinė tamsos antklodė, o mes įsitaisėme ant sofos Kendelo namuose, Artūras nurimo. Daugiau jo nieko neklausiau, leidau atsikvėpti ir tylomis varčiau vaikiškus piešinius. Su šypsena žvelgiau į kreidelėmis išmargintus lapus, kur gėlė buvo didesnė už namą, o berniukas pats už tėtį. Dauguma piešinių greta stovėjo ir Čelsė, bet kartą išvydau ir save. Kapota, šiek tiek švepla savo kalba šviesiaplaukis stebuklas leido man pasilikti savo šedevrą, bet už tai prašė padainuoti.
-Tėte sakė, kad moki, - paaiškino man, kai bandžiau išsisukti sakydama, jog dainavimas nėra mano talentas.
Kaltinamai pažvelgiau į Kendelą, tačiau šis tik atsainiai gūžtelėjo pečiais. Vien lūpomis, neskleisdama net menkiausio garso, perspėjau vyrą apie artėjančią mirtį, bet su šypsena išpildžiau sūnaus norą.
-Pas tave toks ilgas kelias eiti, kai aplinkui tamsu. Gal dabar, kai nieko nebelieka, pas tave sugrįžtu. Su saule. Su meile, - švelniai dainavau dainos, visai neseniai išmoktos, žodžius. – Man tik reikia daugiau tavo žodžių gerų. Aš tik noriu pabūt su tavim, pabūk šalia ir tu, - šį kūrinį atliko duetas, bet aš mielai atlikau jų abiejų darbą. - Man tik reikia daugiau tavo žodžių gerų. Aš tik noriu pabūt su tavim, pabūk šalia ir tu, - tyliai kartojau melodingas eilutes.
Artūras tyliai, net nepažvelgęs į mane, prisislinko arčiau ir prigludo jaukiai prie skruosto. Nustebinta pirmo prisilietimo sustingau, net žodžiai gerklėje užstrigo ir prireikė tik kelių sekundžių, kad susigraudinčiau. Pakėlusi akis į Kendelą žvilgsniu klausiau ką daryti, tačiau sulaukiau tik malonios šypsenos.
-Dainuok, - reikliai, tėvui įprastu tonu, sukomandavo berniukas.
-Pas tave toks ilgas kelias eiti, kai aplinkui tylu, - nedrąsiai pradėjau. - Kas dabar tau ir man belieka, jei aukšta nauja diena. Su saule. Su meile, - kiek nurimau, kuomet berniukas ir toliau ramiai sėdėjo bei žiūrėjo į savo piešinį. - Man tik reikia daugiau tavo žodžių gerų. Aš tik noriu pabūt su tavim, pabūk šalia ir tu.
Atsargiai paliečiau Artūro plaukus. Šviesios sruogelės švelniai slydo tarp pirštų, o vos nustojau tai dariusi – vaikas pasitrynė man į šoną, it kokia katė prašydama būti paglostyta. Išpildžiau neišsakytą prašymą, o vienai dainai pasibaigus – pakeičiau ją kita. Po šios sekė dar viena, kurios viduryje Kendelas priglaudė pirštą sau prie lūpų, taip be žodžių leisdamas ir man pailsėti. Iš pradžių nesupratau kas nutiko, bet vyras atsargiai atsistojo nuo kampo formos sofos, ant kurios visi sėdėjome, ir priėjo artyn. Sustingusi nenuleidau nuo jo žvilgsnio, o kai palinko artyn, kad mūsų veidus beskyrė vos gal dešimt centimetrų, net sulaikiau kvėpavimą. Bet netrukus susipratau, mat tėvas palinko pasiimti sūnaus, kažkuriuo metu užmigusio mano glėbyje.
-Tuoj grįšiu, - vos išgirdimai ištarė ir aš pritariamai linktelėjau.
Laikydamas sūnų glėbyje Kendelas išėjo iš svetainės, akimis sekiau juos iki posūkio. Kelias sekundes luktelėjau ant sofos, tuomet kone pašokau nuo jos. Širdžiai stipriai, beveik skausmingai besidaužant krūtinėje, stovėjau vietoje nežinodama kur dėtis. Pylė karštis, o gerklę gniaužė nesuprantamas noras verkti. Per daug negalvodama išpuoliau į balkoną, kurio duris pasidavė mano įtakai tik iš trečio bandymo. Šaltas, jau pasibaigusios vasaros, nakties vėjas skausmingai plūstelėjo į plaučius, o tamsa trumpam atėmė regą. Priešais plytėjo parkas, kurio žibintai brėžė vingiuotą, šviesos taškais žymima, taką tolyn, bet nemačiau kur baigiasi. Mane apgaubė miesto tyla, kurios iš tikrųjų taip vadinti nederėjo. Čia visada girdėjai transporto priemonių ūžimą, kaimynystėje gyvenančių žmonių veikiančius televizorius, svetimus balsus, net asmeninės mintys atrodė ne savos. Prie to sekėsi sunkiausiai priprasti, bet labiau už viską ilgėjausi begalinio dangaus, kurio neraižė dirbtinių šviesų juostos. Kaime ir oras buvo kitoks, švarus, malonus, be pašalinių kvapų. O Sant Franciske nesinorėjo net galvoti ką užuodi, tik nusukti nosį į priešingą pusę tikintis, kad ten ne blogiau.
-Jau pamaniau, kad vėl pabėgai, - įsitempiau už savęs išgirdusi Kendelo balsą, nors girdėjau jį įeinant į balkoną jau prieš kelias akimirkas.
-Bent jau neiššokau pro balkoną, - truktelėjau pečiais kuo atsainiau, bet į vyrą atsisukti nedrįsau.
-Gerai jautiesi? – Atsistojo šalia manęs ir užpakaliu pasirėmė į turėklus, kuriuos pati buvau kone užgulusi.
-Dar nežinau, - pripažinau. – Galvoju.
-Tik nepersistenk, - priminė žinodamas, kad aš linkusi per daug ilgai apie viską galvoti, kol išvis nebematau tikrojo vaizdo.
Tai buvo keista, tiesiog taip stovėti. Atrodė, kad nepraėjo nei diena nuo išsiskyrimo ir taip pat, jog tai vyko prieš daugybę metų. Jaučiausi Kendelui tokia artima ir svetima vienu metu. Pažinojau jį, kai kurie dalykai per ketverius metus nepasikeitė, bet daug pasikeitė. Net tik jame, bet ir manyje, suvokime ir matyme, jau nekalbant apie elgesį. Dėl to vis kildavo kvaila mintis, kad visas mano gyvenimas tik sapnas, niekas nevyksta iš tikrųjų. Ir kažkuriuo metu, gal labai blogu, o gal kaip tik – pačiu geriausiu, pabusiu išpilta šalto prakaito gyvenime, kurio dabar neprisimenu. Tokios idėjos kėlė juoką net pačiai, bet mėgau prieš miegą pafantazuoti apie kitokią save. Būtent to dėka suvokiau, kad ir kaip blogai būtų, noriu būti ten, kur esu. Klysti, klupti, paskui pasimokyti iš to ir atsistojus žengti tolyn. Taip atrodė teisinga.
-Manei, kad tave pabučiuosiu? – Nustebino mane Kendelas savo klausimu. Ne iškart susivokiau, kad turi omeny momentą, kuomet palinko prie manęs paimti Artūro.
-Ne, - kiek pagalvojusi atsakiau, bet tai nenuskambėjo įtikinamai, todėl nusprendžiau pasiaiškinti. – Tik norėjau, jog pabučiuotum.
-O Maiklas? – Susidomėjo.
-O ką Maiklas? – Nesupratau.
-Ar judu ne kartu? – Pasisuko ir dabar puikiai mačiau vyro veidą, kurio nebedengė jokios tvirtos kaukės.
-Ne. Tai tik...Nežinau. Man seksas jau seniai nesisieja su jausmais, - bandžiau paaiškinti, bet pati savęs nesupratau. Man rūpėjo Maiklas, tačiau ne kaip vaikinas, o tik draugas. Ir visgi, troškau jo artumo, bet kartais purtydavo ir vien nuo minčių apie tai. Geidžiau šio vyro tik jausdamasi visiškai prislėgta, visu kitu metu netgi kiek šlykštėjausi draugo prasta higienos priežiūra.
-Taip neturėtu būti, - pamoksliškai pareiškė.
-Žiūrėk kas prakalbo, - atsitiesiau ir nustebau, kad skausmingai nudiegė nugarą ir sprandą. – Man reikia eiti namo, - atsidusau trindama kaklą,
-Arba gali pasilikti, - pasiūlė taip pat apsisukęs. – Ir aš padarysiu tau pečių masažą.
Pasiūlymas skambėjo išties viliojančiai ir turbūt tai išdavė mano veidas, nes jau po akimirkos Kendelas atsitraukė nuo balkono atramos ir žengė prie durų.
-Bučinį irgi gausiu? – Paklausus prikandau lūpą ir netgi prisimerkiau laukdama atsakymo.
-Ne, bet, jei būsi gera, padarysiu kakavos su grietinėle, - pažadėjo šypsodamasis ir pradingo už užuolaidos.
Dar kiek luktelėjau balkone patenkintai šypsodamasi tamsai ir lengviau atsidususi nuėjau į vidų. Neketinau nakti įsiropšti į vyro lovą, bet paflirtuoti, kaip paaiškėjo, visai smagu, kadangi Kendelas tam neprieštaravo ir noriai atsakė tuo pačiu.
YOU ARE READING
Sesers svajonė (BAIGTA)
ChickLit"Sesers svajonė" - tai ne šiaip pasakojimas apie seserišką meilę ir atsidavimą. Šioje istorijoje išvysite daug skausmo, baimės ir atsidavimo, kurio galima arba bijoti, arba pavydėti. Šio kūrinio centre pamatysite gyvenimo išvargintą dvidešimtmetę, k...