Sesers svajonė (BAIGTA)

5.

Man nelabai patiko vieta, kurioje gyvenome, tačiau kartu ir džiaugiausi, kad niekada niekur nesikraustėme. Dar vaikystėje išlakstyti visi miškai ir laukai tapo mano namų dalimi, todėl juose nebūčiau paklydus net ir vidury nakties, kuomet pėsčia ir kulniavau namo. Vis dar negalėjau patikėti, kad Aleksas iš tikrųjų taip pasielgė, bet po ilgo laukimo vyras vis tiek nesugrįžo. Palikta beveik nuoga vidury lauko jaučiausi tokia įsiutusi, kokios emocijos jau kelis metus manyje nevirė. Iš prigimties buvau rami asmenybė, kurios netraukė dramos ir kivirčai, reaguodavau į juos gana jautriai, todėl visaip vengiau. Visgi, kartais nenoromis patekdavau į situacijas, kuriuose pakeltas tonas tebuvo ledkalnio viršūnė, o kelis kartus reikalai priėjo iki smurto proveržio. Tačiau vis tiek pati įsiusdavau ypatingai retai, nes gebėjau save nuraminti ir nepratrūkti, ypač žinodama, kad kiti tik to ir laukia. Niekada neteko taip pykti ir ant Alekso, kuris visada mane palaikė ir buvo puikus draugas. Net nebūčiau pagalvojus, jog blogo berniuko įvaizdis nėra tik įvaizdis. Troškau iškaršti jam kailį už tai, jog paliko mane vienui viena, sutrikusia ir susijaudinusia. Nenorėjau su juo pyktis, be to lengvai pamiršti negalėjau.

Kai grįžau namo nei kaimynų, nei mūsų namų languose šviesos jau nerodė gyvybės. Visi ramiai miegojo ir nekaukė net kaimynų šunys, o katės neatliko savo įprastinio koncerto, į kurį šiek tiek pavėlavau. Tikėjausi tyliai įsliūkinus vidun pasiekti savo kambarį ir griūti į lovą, net negaišti laiko nusirengimui. Jau lėtai stačiau pėdas ant medinių laiptų pakopų, kuomet duslus trinktelėjimas privertė kraują sustingti venose. Suakmenėjusi viduryje žingsnio bukai žvelgiau į tamsą, iš kur atsklido garsas, ir galvoje bandžiau perbėgti visus įmanomus variantus. Tai negalėjo būti įsilaužėlis, mūsų namuose nebuvo ko vogti, juk neturėjome net televizoriaus. Visokiomis dvasiomis ir poltergeistais taip pat netikėjau, todėl likus tik vienam variantui netgi nudžiugau.

-Viena išeina, kita pareina, - kalbėjo vyriškas balsas, kurio iš pradžių net nepažinau, virtuvėje.

-Tėte? – Nedrąsiai pratariau, vos sulaikydama save nuo puolimo jam į glėbį.

-Ką tėte? – Atšovė kiek piktokai. – Kas jums su Kime pasidarė? Bastosi naktimis velniai žino kur. Manot, kad jei aš invalidas, tai nieko negirdžiu? Dar ir kaip girdžiu.

Negalėjau nieko sau padaryti, kad ir kaip priekaištingai skambėjo žodžiai, mano akyse kaupėsi džiaugsmo ašaros. Labai ilgą laiką negirdėjau šio vyro balso ir jau maniau, niekada ir nebe išgirsiu. Tėvas stovėjo prie spintelės, ruošė sumuštinius ir darė arbatą, o tam jam užteko tik jauno mėnulio šviesos, kuri sklido pro langą.

-Ko ten stovi lūpą patempus? – Staiga kreipėsi tiesiogiai į mane, nuo to įsitempė visas kūnas, lyg būtu iškart pasiruošęs kovai. – Eikš čia, pjaustyk dešrą.

Nemėgau dešros, mėsos skonis nebuvo mano mėgstamiausias, tačiau kantriai valgiai viską, ką tik turėjau. Negalėjom leisti sau prabangos pirkti tik tai, ką norim. Maitinomės pigiausiomis prekėmis bei tuo, ką pavykdavo užsiauginti patiems ar įsigyti iš kaimynų. Toks gyvenimas nedžiugino nei vieno iš mūsų, tačiau prieš vėją papūsti negali, todėl ir aš plaukiau pasroviui.

-Atsargiai, durne, - su arbatiniu šaukteliu tėtis nestipriai trenkė man per pirštus, kai prieš tai slystelėjus peiliui vos neįsipjoviau. – Ar dešros papjaustyt jau nemoki?

-Tamsu, - pratariau. – Gal įsijunkim šviesą?

-Gal pabustu tavo motiną ir atneštu čia savo liesą užpakalį? – Negražiai nusijuokė, nors tai skambėjo išties linksmai. Tik man sunkiai sekėsi suprasti kas vyksta. Tėvas lyg ir elgėsi žaismingai, bet taip ir neperpratau ar jis iš tikrųjų griežtas, ar tiesiog nebemoka bendrauti su žmonėmis. – Keičiamės.