Sesers svajonė (BAIGTA)

10.

Mane pykino, nepakenčiamai skaudėjo galvą ir visą kūną, tačiau taip pat jaučiausi keistai nutirpusi. Pro virtuvės langą jau brovėsi pirmi saulės spinduliai, kurių matyti nenorėjau. Mano mintys skendėjo tamsoje, ten ir norėjau pasilikti, nes gyvenimas nebeturėjo nei menkiausios vilties. Bandžiau tikėti, kad dar galiu išsikapstyti, bet taip ir nedrįsau įsėsti į policijos automobilį. Nebeturėjau tėvo, kuriam reiktu mano rūpesčio, sesuo ir ilgametis draugas manęs nekentė, tad ir jiems manęs nebereikėjo. O motina... Nebuvau įsitikinusi, kad dar kada nors įstengsiu pažiūrėti jai į akis po to, kokių baisybių prikalbėjau nakti. Ir nors niekas manęs nebelaikė, negalėjau išvykti ir visko palikti. Vis dar turėjau Aviną, kuri reikėjo maudyti ir kartais šerti, o ir Greisoną retkarčiais galėjau aplankyti. Tai buvo mano namai ir nenorėjau būti niekur kitur, tik čia, kur gimiau, ir ketinau numirti.

-Tu čia, - į virtuvę įsvyravo Kimė, visa susivėlusi ir su sudarkytu makiažu, dėl kurio veidas nusidažė keliomis spalvomis.

-Aš čia gyvenu, - tyliai atsakiau.

-Mačiau kaip išėjai, - taip pat negarsiai kalbėjo.

-Grįžau.

Siutau ant Kimės, kad viską taip apsunkino. Aš gailėjausi bučinio su Aleksu ir buvau pasiruošusi išpirkti kaltę, kad tik sesuo geriau jaustųsi. Ir vis tiek spinduliukas mane atstūmė, lyg tebūčiau nereikalinga prašalaitė. Tikėjau, kad tik ji vienintelė mane myli, bet lėtai pradėjau suprasti, jog visai nepažinojau savo jaunėlės. Taip ją idealizavau ir saugojau, kad negalėjau matyti realybės prieš savo akis.

-Mes su mama išvalėm kraują, - kiek patylėjus tarė.

-Kokį kraują? – Nesupratau.

-Čia, - parodė grindų lopinėlį prie šaldytuvo, - jo buvo tiek daug.

-Taip jau būna kai pasiduri su peiliu, - negalvodama atšoviau ir iškart pasigailėjau savo žodžių. Tai neatitiko mano būdui, mano mąstymui ir jausmams, tiesiog jaučiausi tokia nepastovi, jog tiesiog kalbėjau kvailystes. – Atleisk, - nuleidus galvą pažvelgiau į savo kavos puodelį. – Už viską.

-Dėl to nenorėjai, kad prasidėčiau su Greisonu? – Staiga paklausė Kimė, jos balse netgi girdėjau susijaudinimą. – Nes jis tavo?

-Mano? – Prunkštelėjau. – Net savo priešui to nelinkėčiau.

-Bet tai tu rausti, - cyptelėjo.

-Aš ne... – užstrigo žodžiai gerklėje. – Visai ne.

-Dar ir kaip, - išsišiepusi įsitaisė ant kėdės kitoje pusėje stalo. – Ir dėl to bučiavaisi su Aleksu, tiesa?

-Dėl Alekso...

-Pavydėjai! – Staiga sušuko taip, lyg būtų atradusi prakeiktą Australiją. – Keršijai už tai, kad planavau susitikti su Greisonu, - pašnibždomis pridūrė palinkusi virš stalo.

-Taip, - žioptelėjus pratariau. – Būtent taip ir buvo.

Toli gražu to nebuvo, tai netgi nepriminė tiesos, bet man patiko matyti jaudulį žalsvai mėlynose sesers akyse. Pirmą kartą mes išties turėjome apie ką kalbėtis, o ne tik aš klausiau jos linksmų tauškalų. Nors ir nesinorėjo septyniolikmetei pasakoti apie tai, ar gerai bučiuojasi Greisonas, bet mėgavausi kiekviena akimirka. Netgi krūtinėje jaučiau keista jaudulį, kuomet Kimė alkūnėmis pasirėmus į stalą ir smakrą padėjus ant delnų, stebėjo mane didelėmis akimis, lėtai mirksėdama tankiomis blakstienomis tarsi gėrė kiekvieną mano žodį į save. Nuostabiai šviesiaplaukei iš tikrųjų rūpėjo. Pirmą kartą jai rūpėjo kas vyksta mano gyvenime ir tai visai nebuvo susiję su ja pačia.