Sesers svajonė (BAIGTA)

39.

Maiklui siaubingai nepatiko, kad atsivedžiau Kendelą, bet susilaikė jo neišvarydamas. Jis vis sukiojosi virtuvėje, kurioje mes sėdėjome, ir apsimetė kažką darantis, bet vis žvilgčiojo per petį ir nenurimo vietoje. Galiausiai neišsikentusi paklausiau, gal vyras jaustųsi geriau, jei mudu su svečiu eitume į mano kambarį. Nustebau, kad Maiklas įsitempė ir kažką piktai niurnėdamas iškart pasišalino. Nesupratau, tai pavydas ar principai, bet abu variantai man nepatiko.

Užtat Kendelas elgėsi gražiai, kone galantiškai. Vyras visą laiką kantriai manęs klausėsi, tik kelis kartus sutrikęs pasitikslino vieną ar kitą dalyką, o tuomet toliau nenuleido nuo manęs akių. Iš patirties žinojau, klausytis jis moka, kitaip nei Aleksas, nebuvo nei karštakošis, nei intrigantas. Kendelas viską apmąstydavo, tik tuomet imdavosi veiksmų, tik, kaip dauguma vyrų, pasižymėjo dideliu valdingumu. Kažkam nusileisti – tai tarsi peilis vyrui po kaklu.

-Manai ją ten laiko per prievartą? – Pasitikslino, kuomet jau buvau išpasakojus viską. Prireikė gal valandos, kol nuoširdžiai išklojau visą savo gyvenimą nuo dienos, kada paskutinį kartą matėmės ligoninėje. Nesikuklinau ir išklojau net apie pasigulinėjimus su Greisonu prie upės, aistros priepuolius su Aleksu ir paguodos ieškojimą pas Maiklą.

-Ne, - papurčiau galvą norėdama iš jos iškratyti niūrias mintis. – Manau, kad ji tiesiog neturi kur eiti.

-Bet ar turi galimybes ją rūpintis? – Kritiškai vertino situaciją, kuo nenustebau. Net pačiai atrodė kvaila kištis ten, kur manęs nenorima. Tačiau negalėjau nusigręžti nuo savo sesers, ypač pamačiusi kaip pasikeitė Aleksas.

-Man nerūpi, - ryžtingai ištariau. – Ji mano sesuo ir jei reiks – eisiu parsidavinėti į gatvę, bet jos bėdoje nepaliksiu.

-Tikėkimės, kad to neprireiks, - susiraukęs atsilošė ir pirštų galais pasitrynė smilkinius. – Pažiūrėsiu ką galiu dėl to padaryti.

-Kendelai, aš neprašau...

-Tau ir nereikia, - net neleido pabaigti. – Tiesiog nieko nedaryk bent kelias dienas. Gali man tai pažadėti?

Galėjau, bet nenorėjau. Turbūt vyras tai suprato, mat staiga prajuko ir patenkintas sunėrė rankas ant krūtinės.

-Einam išgerti kavos? – Netikėtai pasiūlė. – Vaišinu.

-Dabar netinkamas metas, - blausiai šyptelėjau, kad atsisakymas nepasirodytu nemandagus. – Manau, man reiktu prigulti.

-Arba galėtume kur nors išgerti kavos, o paskui nueiti pas Čelsę pasiimti Artūro, - pasiūlė atsainiu tonu, bet vyro akys net spindėjo iš linksmumo.

Toks jau jis buvo. Supratingas, valdingas, bet geriau jį pažinus išvysti didelį vaiką, dėl ko abu su Greisonu man atrodė per daug panašūs. Tačiau gal tai ir buvo ta priežastis, dėl kurios kažkada tapome pora. Aš skubėjau užaugti, o Kendelas vis dar laikėsi įsikabinęs jaunystės, netgi bijodamas pasenti. Mudu vienas kitą išmokėm keliauti savo vėžėmis, nors ir kaip sudėtingai man tai sekėsi.

-Bet aš visai nenoriu eit pas tavo meilužę, - susiraukiau įsivaizduodama patenkintą Artūro auklės miną, nors ir neturėjau priežasties manyti, kad moteris ims piktdžiugiauti mane išvydusi.

-Tu tikrai nori kalbėti apie meilužius? – Iškėlė vešlius antakius ir galva mostelėjo į duris. – Gal pakvieskim Maiklą į šią diskusiją.

-Nutilk, - pakraipiau galvą. – Aš pavargusi ir noriu miego.

-Aš noriu eiti namo ir daugiau niekada tavęs nesutikti, - atsainiu tonu atviravo. – Bet suprantu, kad tai nėra protingas sprendimas. Jei tik įmanoma, noriu sūnui sugrąžinti jo motiną.