Sesers svajonė (BAIGTA)

8.

Tai buvo tikra palaima. Gaiviame vandenyje, glamonėjančiam mano odą, plūduriavau ant nugaros ir žvelgiau į beribį, žvaigždėmis inkrustuotą dangų. Nuo išorinio pasaulio mane supo aukšti, ilgamečiai ir nepalaužiami medžiai, kurie galėjo atlaikyti net didžiausias gyvenimo audras. Kažkur tolimoje kaukė šunys, galbūt pranašaujantys mirtį, bet man tai prilygo mistiškai muzikai, kurios vienintelės trūko tobuloje visumoje. Čia nebuvo žemės, nebuvo ir civilizacijos, tik mudu su Greisonu, du nuogi laukiniai, taip ir nesuprantantys kas yra ramybė ir taika. Lyg vandenė pakilusi virš nematomų purslų, aš slydau vandens paviršiumi neskęsdama ir besvorė. Net nežiūrėdama žinojau, kad vyras sėdi ant kranto ir tamsoje bando įžvelgti mano nuogą siluetą, paženklinta upės visumos lašiukais.

Nuo šios minties raumenys mano pilvo apačioje perspėjamai įsitempė ir atsipalaidavo, po kelių sekundžių tai vėl pasikartojo. Pabandžiau pasiekti jį, susiraukšlėjusiais pirštų galiukais palytėti savo odą, po kuria nerimo moteriški poreikiai. Bet nuo lengvo slystelėjimo per savo kūną praradau savo lengvumą. Tarsi pats geismas būtu traukęs mane į dugną, iš kurio išnirau alkana ir pikta. Atsistojus, kuomet vanduo besiekė mano kelius, braukiau nuo veido šlapius plaukus ir tamsoje bandžiau įžvelgti vyrišką kūną, kuris laukė manęs gūdžiausiame šešėlyje. Žengiau link akių, kurios, atrodė, žiba, nors galbūt tai tebuvo vaizduotės žaismas. Nežinau ar Greisonas tikrai ten, bet pėdomis palietus kranto žolę, netrukus rankomis užčiuopiau ir vaikiną. Jis ištiesė ranką, kad padėtu išlaikyti man pusiausvyrą, nors to visai nereikėjo. Pasikliaudama vien savo fiziniais jutimais, įsitvėriau Greisono pečių ir atsisėdau jam ant kelių. Apglėbta stiprių rankų tik dar labiau išalkau ir, rodėsi, įniršusiam žvėriui manyje nebėra kur dėtis, jam reikėjo ištrūkti, reikėjo pasisotinti. Ir tai galėjo padaryti tik vienu būdu, pasinerti į tai, ko labiausiai norėjosi ir trūko. Žmogiško artumo. To reikalavo mano kūnas ir širdis, net protas lėtai ėmė pasiduoti šiam laukiniam geismui.

Bučiavau vyrą piktai, tokie buvo ir mano prisilietimai bei jo atsakas. Abu turėjome dėl ko išsilieti ir tai nekėlė skausmo. Greisonas judėjo manyje greitai ir be sustojimų iki pat galo, kuomet atėmė pačius geriausius malonumo lašus. Nebaigdamas manyje pasielgė protingai, bet mano kūnas, nagais įsikabinęs jo, tam nepritarė ir norėjo daugiau. Stipriai spaudžiausi prie tvirto kūno, negrabiai bučiavau nukramtytas lūpas ir dejavau, kol vyro rankos intymiausioje mano vietoje teikė didžiulę palaimą. Trūko visai nedaug. Tiesiog labai nedaug ir aš paskendus ekstazėje tarsi sutežau. Nusilpusi atsiguliau ant rasotos žolės, kuri taip maloniai gaivino odą, bet kūnas vis dar virpėjo, o lūpos bukai šypsojosi.

-Buvau to pasiilgusi, - tyliai pratariau, bijodama sudrumsti naktinę miško tylą.

-Manęs? – Linksmai atsiliepė išsitiesęs šalia.

-Tavo, - atsakiau su šypsena. – Tu ir Kimė. Juk judu ne...

-Ne, - atsakė į mano nebaigtą klausimą.

Linktelėjau pati sau, nuraminta vienintelio žodžio apie erzinantį klausimą. Nieku gyvu nenorėjau būti su vyru, kurį kažkas sėjo su mano jaunėle, bet linkėjau jai būti su tokiu, kurio artumą jau pažinau pati. Norom – nenorom pasinėriau į šias mintis, kuriuose įsivaizdavau save su Aleksu. Man buvo smalsu koks jo dydis ir kokiais įgūdžiais gali didžiuotis. Vyras dažnai užsimindavo apie seksą, nejautė tabų apie tai kalbėdamas, bet net nenutuokiau ar taip savimi pasitikėjo, ar tiesiog stengėsi užmaskuoti kažkokį trūkumą. Pagalvojus apie pastarąjį negalėjau nesišypsoti, nors tai ir atrodė nederama.

-Kaip gyveni? – Pasivertė ant šono ir į žemę pasirėmė alkūne.

-Gyvenčiau geriau, jei būtum šviesiaplaukis, - atsakiau sėsdamasi.

-Kodėl? - Pirštų galais palietė mano nugarą.

-Nes prisiminčiau, jog iš tavęs visada reikia tikėtis kvailų klausimų, - sudrebėjau, kuomet Greisonas švelniai braukė palei mano stuburo liniją.