Sesers svajonė (BAIGTA)

25.

Mūsų nedidelėje, senoje virtuvėje prie apvalaus stalo sėdėjo du žmonės:  vietinis alkoholikas Tomas ir mano mama. Jiedu palinkę vienas prie kito kažką nerišliai vebleno, juokėsi ir užgerdavo žodžius skaidriu gėrimu. Akimirksniu mano širdis pasiuto lėkti šuoliais, o mintis užtemdė įniršio ir skausmo migla. Norėjau surikti jiems: kodėl taip darote? Nejau nežinote, kad dar prieš dvi savaites čia netekau savo tėvo? Kad jo krauju sutemptos senos lentos, kurių apsilupinėję dažai braižydavo basas kojas? Negi jums nerūpi?

Tačiau man rūpėjo ir skaudėjo. Nenorėjau to daugiau matyti, bet ir pasakyti nieko neįstengiau, bijojau, jog iškart pratrūksiu verkti. Bet ir taip jų palikti sau neleidau, o kadangi žodžiai negalėjau naudotis, padariau tai, ko niekada nebūčiau pagalvojusi, kad padarysiu. Žengiau prie savo motinos, kuria net pintyse nesinorėjo taip vadinti, ir lengvai, netgi atsargiai uždėjau ranką jai ant peties. Moteris atsisuko ir nustebusi pažvelgė į mane, akimirka galbūt netgi nepažino. O aš, nors to norėjau... Nors apie tai galvojau, bet pati nustėrau kuomet mano ranka pakilus trenkė šiai girtai būtybei per veidą. Šaižus garsas išbudino mus visus iš minčių ir kone iškart Greisonas ištempė mane iš virtuvės, kam nesipriešinau. Leidausi išvaroma į lauką, kur tamsi naktis gličiai lytėjo mano odą, matyt taip pranašaudama artėjantį lietų.

-Sintija, - kone graudžiai kreipėsi Greisonas, kol košdama savo plaukus spoksojau į dangų. Tačiau daugiau nieko nepasakė, nors tonas perspėjo, kad turi ir nori ką išsakyti.

-Eik namo, Greisonai, - pasisukau į jį, bet vyro veidą gaubė tamsus šešėlis, mat verandos menkutė šviesa liko jam už nugaros. – Tiesiog eik namo.

-O ką darysi tu? – Žengė artyn atsargiai tiesdamas rankas, bet prisilietimo lengvai išvengiau.

-Eisiu atsiprašyti, - išspaudžiau blausią šypseną, skaudesnė nei kada nors iki tol.

-Niekur tu neisi, – bičiulis neketino manęs išleisti, jo gniaužtai tvirtai įsikabino mano pečių ir tempė į priešingą pusę nei plėšėsi mano širdis. – Dabar vidurys nakties, pernakvosi pas mane.

Žinojau, priešintis nėra prasmės, todėl klusniai dėliojau kojas, kad nereiktu prieš mane naudoti jėgos. Vis žvilgčiojau pro petį į namus, kuriuose užaugau ir negalėjau patikėti, kad motina drįso ten atsivesti svetimą vyrą. Man nerūpėjo, net jei tarp jų nieko nebuvo. Tėvas niekada nebūtų leidęs tokias išgertuves jų virtuvėje, tuo labiau nakti, kuomet tylūs ir tamsūs namai priklausė tik jam vienam.

-Tikėkimės, kad tavo motina rytoj to neprisimins, - irzliai burbtelėjo Greisonas, kai jau sėdėjome jo kambaryje.

-O jei ir prisimins? – Pasišlykštėjusi atšoviau. – Ką ta girta šliundra gali man padaryti?

-Sintija...

-Tik nereikia, - nesileidau net į kalbas. – Ji peržengė visas ribas ir už tai sumokės.

-Rytas protingesnis už vakarą, - trumpai pasisakė panaudodamas banaliausią frazę, kokia tik man teko girdėti.

Nusisukau nuo vyro ir ašarotomis akimis pažvelgiau į tamsią sieną, ant kurios įžvelgiau tik stačiakampius plėmus, turėjusius būti piešiniais  Taip, žinojau, kad Greisonas talentingas parazitas, kuriam ypač sekėsi piešti didingus pastatus. Seniau mačiau daug jo piešinių, nes bičiulio kambaryje praleisdavau daugiau laiko nei savajame. Man tiesiog patikdavo būti jo draugijoje ir galėti kalbėti apie Kendelą, nes niekas kitas žinoti negalėjo. Žmonės manė, kad metai turi daug reikšmės, bet aš tvirtai tikėjau – meilė nepažįsta laiko. Kaip ir apribojimų, stereotipų ir kitų kvailysčių, kurios kaustė kiekvieną gyvą padarą. Mylėjau Kendelą ir man nerūpėjo kiek metų jis už mane vyresnis, netgi, kad įstatymai jam draudžia susitikinėti su nepilnamete. Mudu buvome laiminga. Ne ilgai, tačiau tikrai buvome ir, iš to kaip atrodė vyro veidas kai matėmės paskutinį kartą, supratau, jog šio jausmo jis jau niekada nepraras.