Sesers svajonė (BAIGTA)

29.

Laikas tiesiog skriejo. Atrodė, tik diena prasideda – iškart ir baigiasi, tačiau per tas kelias valandas spėdavau padaryti ir patirti tiek daug, jog galvoje netilpo idėja, kad visa tai tikra. Net paprasčiausias valytojos darbas kėlė malonumą, nors po jo vos pastovėdavau ant kojų. Tačiau Maiklas buvo šalia, padėdavo atsipalaiduoti tuomet, kuomet reikdavo labiau. Vyras kažkaip vien iš mano minos suprasdavo, kad nereikia žodžių, bet šimtas gramų nepamaišytų.

-Dar po vieną? – Kreivai šyptelėjo vyras, kuomet vėlyva popiete sėdėjome jo ir Džo namų virtuvėje.

-Mielai, - pratariau raukydamasi nuo deginančio degtinės skonio.

-Žinoma, madam, - šypsodamasi kiek nusilenkė, po ko iškart pripildė mūsų stikliukus skaidraus gėrimo.

Vis dar nelaikiau alkoholio savo geriausiu draugu, bet išmokau jį įpinti į savo gyvenimą taip, jog padėtu, o ne pakenktu. Mano motina neturėjo valios. Buvo silpna ir nepatvari, todėl palūžo ir leidosi užvaldoma šio svaigulio. Aš jaučiausi ir žinojau esanti stipresnė ne tik už ja, bet ir už visus, kurie per gyvenimą bandė įrodyti, kad yra kitaip. Aš mokėjau valdytis, nuoširdžiai rūpinausi kitais ir lygiai taip pat savimi. Greisonas sakė tiesą, aš nusipelniau laimės ir to siekiau.

-Dar? – Patuliuskavo degtinę butelyje, taip siekdamas mane sugundyti ir aš atsakiau lengvu galvos linktelėjimu.

Baiginėjosi jau trečioji savaitė Sant Franciske, net vasara jau stipriai perkopė į antrąją pusę. Gyvenimas nestovėjo vietoje, nedariau to ir aš. Dirbau, linksminausi, bendravau su žmonėmis, bet vis dar ilgomis, bemiegėmis naktimis, kuomet net nuovargis neatimdavo mano sąmonės, daug mąsčiau. Apgalvojau viską: mylimus turimus ir jau netektus žmones, gyvenimo įvykius, ateities galimybes, savo jausmus ir patyrimus, netgi svarbų klausimą: kas atsirado ankščiau – višta ar kiaušinis? Vis dar turėjau daug klausimų, bet neturimi atsakymai nebedrumstė man ramybės. Sielojausi tik dėl Kimės, tenorėjau sužinoti kaip sekasi mano mažajam spinduliukui. Įsivaizdavau ją koncertuojant klubuose, žaismingai flirtuojant su vaikinais, o jos užnugaryje tvirtai stovėjo Aleksas. Tikėjau, ilgametis draugas rūpinasi mano seserimi. Gal ir nebuvome tokie artimi, kokiais norėjau, kad būtume, bet šis vyras nusipelnė mano pasitikėjimo. Todėl kantriai laukiau vildamasi, jog išauš tokia magiškai stebuklinga diena, kuomet saulė skaisčiai švies iš dangaus, o Kimė panorės mane pamatyti. Galbūt tik po daugybės metų, bet tokia diena tikrai turėjo ateiti.

-Bėda, - suniurnėjo Maiklas kažkam skambiai sudužus. – Nebėra gėrimo.

Pasilenkusi per stalą pažvelgiau į stiklo šukes sulietas degtine ant virtuvės grindų. Vyras stovėjo visai šalia, tačiau jo kojos liko sveiko, tik pašventintos stipraus gėrimo lašiukais. Matydama šį vaizdą kažkodėl troškau šypsotis, nors galimai šį norą kėlė tą šilumą, lėtai sklindanti po kūną. Mano mintys galvoje plūdūriavo lengvai ir maloniai, o gyvenimas atrodė kaip niekad gražus. Niekas nebuvo tobula, tačiau niekada ir nebūna, todėl tiesiog džiaugiuosi tuo, ką turėjau.

-Šukės neša laimę, - išdainavau atsistumdama nuo stalo, bet paaiškėjo, kad jau truputi sunku pusiausvyrą palaikyti pačiai. – Kiek mes išgėrėm? – Prisimerkiau, nes užsigalvojusi visai neskaičiavau kiek kartų ranka su pilnu stikliuku kilo prie lūpų.

-Penkis, - truktelėjo pečiais.

Pakraipius galvą pasiėmiau nuo gretimos spintelės savo baltą rankinę, kurioje laikiau tik dokumentus, pingus ir namų raktus. Daug daiktų neturėjau, bet kol kas jų dar ir netroškau.

-Eime kur nors, - išsitiesiau pasiremdama į durų staktą prie išėjimo iš virtuvės. – Aš vaišinu.

Maiklo niekada nereikėjo įkalbinėti. Užteko paminėti svaigulį ir vyras tapdavo pirmuoju savanoriu, net kuomet jau pačio kojos nelaikydavo. Šį kartą laikyti reikėjo mane, nes jau antrą dieną nieko nevalgiau ir alkoholis greitai padarė savo poveikį. Nevalgiau ne todėl, jog neturėjau ką ar nenorėjau, tiesiog arba dirbau, arba jaučiausi per daug išvargusi, jog dar pajėgčiau kažką kramtyti. Bet mano bičiulis Maiklas ne kartą sakė: geriausia gerti nevalgius, nes greičiau nusigeri ir sutaupai pinigų. Būtent tuo ir parėmėm savo šio penktadienio vakarą.