Sesers svajonė (BAIGTA)

38.

Vyras stovėjo vos už kelių pėdų nuo manęs, ramiai susikišęs rankas į džinsų kišenes ir nerodydamas nei kiek užuojautos ar draugiškumo. Jaučiausi tarsi žvelgdama į visiškai svetimą žmogų, su kuriuo manęs nesiejo jokia istorija ar jausmai. Juk dar ne taip ir seniai krausčiausi iš proto dėl Alekso, geidžiau jo kaip nieko kito, o dabar baisėjausi asmeniu, kuriuos jis virto.

-Keliauk namo, Tija, - ištarė su balse užsilikusiu švelnumu. – Juk žinai, kad Kimė nenori tavęs matyti.

-Galiu lažintis, tavęs taip pat, - rydama ašaras atsakiau. – Juk ji visada norėjo tik tavęs, o dabar mato su kažkokia prasčioke.

-Manęs? – Nelinksmai nusijuokė žengtelėdamas artyn, o aš - automatiškai atgal. – Aš jai niekad nerūpėjau. Viskas ko Kimė norėjo, tai būti geresne už tave.

-Ji tokia ir buvo, - atšoviau pakeldama balsą. – Yra, - pasitaisiau išvydusi pašaipą ilgamečio draugo lūpose. – Ji yra geresnė už mane.

-Tu pasikeitei, - patenkintas ėmė plačiai šypsotis dar labiau priartėdamas, bet aš stengiausi laikytis atstumo, tad vis traukiausi atbula. – Greisono nuopelnas?

-Gyvenimo.

-Keliauk namo, Tija, - pirštų galais palietė mano skruostą ir jau sukosi eiti, bet negalvodama čiupau vyrą už riešo.

-Aš turiu sūnų, - ištariau ankščiau nei supratau kaip kvaila Aleksui tai pasakoti. – Jo vardas Artūras.

-Bet juk tavo vaikas mirė per gimdymą, - atsigręžė neslėpdamas nuostabos nei veide, nei balse.

-Kendelas jį pasiėmė, - paaiškinau. – Nenorėjau jo, todėl melavau, kad vaikas mirė. Niekas tuo nesistebėjo, juk buvau šešiolikos. Per jauna pagimdyti sveiką vaiką.

-Susiradai jį? – Atsistojo priešais, mus skyrė vos pėda ar dvi, o aš tebelaikiau vyro ranką savojoje.

-Ne, - pakraipiau galvą spoksodama jam į smakrą, - bet jis susirado mane.

-Tikiesi, jog suminkštėsiu? – Pakreipė galvą į šoną vėl šaipydamasis. – Įkalbėsiu Kimę su tavimi pasikalbėti?

-Ne, - atsakiau tuo pačiu. – Tik norėjau, kad būtum arčiau.

-Pasiilgai? – Beveik surimtėjo.

-Labai, - vien lūpomis ištariau įveikdama tą menkutį atstumą ir arčiau vienas kito būti jau nebegalėjome.

Stebėjausi, kad tas artumo poreikis tarp mūsų išliko, nes akimirkai net užsimiršau apie viską. Vyro rankos reikliai apsivijo mano liemenį, bet lūpos dar neskubėjo sutikti manųjų, kol pirmoji to nesiėmiau. Mudu užstrigome bučinyje pamiršdami, kad stovime visai šalia ganėtinai judrios gatvės, o kitoje jos pusėje sėdi Kimė. Kažkur netoliese turėjo būti ir Kėja, ko būtent ir tikėjausi. Kad ir kaip mėgavausi Alekso bučiniu, juo siekiau labiau pakenkti nei atrasti kažką daugiau. Vyliausi, jog tai išvydusi jo mergina sukels vyrui pavydo sceną, nes daugiau nieko padaryti ir negalėjau.

-Viskas būtų visiškai kitaip, jei seniau būtum taip pasielgus, - sukuždėjo man į lūpas vis dar neatsimerkdamas, dėl ko ramiai galėjau tyrinėti vyro veidą.

Nustebau, koks pavargęs Aleksas atrodė iš arti, net jo paprastai įdegusi oda turėjo gelsvą atspalvį. Paakiuose pūpsojo tamsūs maišeliai, o prie kairio lūpų kampučio slėpėsi nedidelis randelis, kurio ankščiau neturėjo. Būčiau mielai paklaususi kas nutiko, netgi pasiūliusi savo pagalbą, nors ir elgėsi taip bjauriai bei šaltai. Tačiau nuojauta kuždėjo, kad mano geraširdiškumas vis tiek bus atstumtas, tad net ir nebandžiau.

-Viskas būtų kitaip, jei nebūtum manęs spaudęs, - pirštų galais atsargiai paliečiau rausvas vyro lūpas, švelniai virpančias po mano oda. – Bet yra kaip yra.