Sesers svajonė (BAIGTA)

24.

Rankose laikiau ganėtinai seną, netgi nespalvotą nuotrauką, kiek apiplyšusiais kraštais. Joje kažkas įamžino tris vaikus – du berniukus ir mergaitę. Tamsiaplaukiui berniukui ir mergaitei galėjo būti treji, gal ketveri metai, o baltapūkis jau panašėjo į visą vaikėzą, mat buvo kokiais penkeriais metais vyresnis.

-Reikia pagalbos? – Lyg tyčia Greisonas įėjo į kambarį ir atsistojo netoliese. – Padėsiu išsirinkti ką nors, kas patiktu Mikiui. Nori?

-Mikis ir Rikis, - negalėdama patikėti, kad buvau tokia kvaila, ėmiau juoktis. – Kodėl man tiesiog nepapasakojai? Kodėl nepriminei?

Greisonas kurį laiką tylėjo, bet jaučiau kaip prieina arčiau, girdėjau sunkų atodūsį, kuomet pamatė nuotrauką mano rankose. Toks dalykas neturėjo būti paslaptis, juk tai tik prisiminimas, kažkada paskendęs mano gyvenimo rutinoje. Bet kažkodėl toks paprastas, mažas faktas buvo slepiamas, bandžiau suvokti kodėl.

-Tai praeitis, Sintija, - pritūpė šalia, jo lūpos šypsojosi, bet mačiau liūdesį vyro akyse, kuomet jis ištiesė ranką į nuotrauką. – Kam vaikytis nebeegzistuojančių šešėlių.

-Nekenčiu kai taip darai, - atsargiai paliečiau Greisono kelį.

-Darau ką? – Net nepažvelgė į mane, nes vyro akys matė tik tris vaikus nuotraukoje ir prisiminimą, kurio aš jau nebeturėjau.

-Kalbi paslaptingai, - atrėmiau kaktą į jo koją.

Man nepatiko tas liūdesys jo akyse, dėl ko tylomis kaltinau save. Jei nebūčiau lindusi, kur nereikia, jei nebūčiau ištraukusi nuotraukos, Greisonas neliūdėtu, gal net tikrai išrinktu man drabužius šiam vakarui. Bet atskleista paslaptis, ar bent jau jos dalis, nugalėjo norą būti su Maiklu, o širdis stipriau suspurdėjo krūtinėje, kuomet pagalvojau apie namus.

-Ar galime šiandien grįžti namo? – Pakėliau jau ašarų migla apsitraukusias akis į vyrą, kuris meiliai šypsojosi tai trijulei nespalvotoje nuotraukoje.

-Mikis, Rikis ir Dama, - netgi prajuko, bet garsas skambėjo taip skausmingai, jog kone atšokau nuo Greisono.

Sėdėdama ant žemės spoksojau į šį vyrą, lyg pirmą kartą matydama ir nesuvokdama, kaip toks mažas, lengvai sunaikinamas daiktas gali kelti šitiek jausmų. Tačiau dabar kažką prisiminiau ir aš. Nors tai tebuvo prisiminimo užuomazgą, užsikabinau jos trumpais, netvarkingais nagais ir iš visų jėgų traukiau į save. Vis kartojau „Mikis, Rikis ir Dama" mintyse, kol žodžiai įgavo prasmę.

-Mus taip vadino mano tėvas, - susiraukusi purčiau galvą, tiesiog tai neatrodė realu.

-Ir tu to nekentei, - pagaliau mūsų žvilgsniai susitiko, o liūdesį iškreipė laimės užuomazgą. – Vis sakydavai, kad nori būti Mikiu, o tegul Maiklas būna Dama.

-Kaip tu tai pameni? – Tai išties atrodė keista, nes mūsų amžių teskyrė keli mėnesiai.

-Nes man dažnai kartojo tai, ką liepė pamiršti, - žodžius palydėjo sunkus atodūsis ir Greisonas apvertė nuotrauką, kad daugiau nereiktu į ją žiūrėti. – Padėk iš kur paėmei.

-Jei mūsų šeimos buvo draugai, - negalėjau palikti šio klausimo neišsakyto, - tai kas nutiko? Kodėl viskas sugriuvo?

-Nes neliko šeimų, - griežtai ištarė stodamasis. – Maiklo tėvai žuvo abu, iš mano šeimos liko tik mama, o taviškiai... Nejau dar reikia pabrėžti?

Taip, mano šeimoje nors ir visi liko gyvi, tačiau jau seniai nebebuvome artimi. Dar vaikystėje ėmiau tolti nuo tėvų, mieliau šilumos ieškojau svetimų žmonių kompanijoje. Kiek žinojau, motinos ir tėvo santykiai taip pat nebebuvo jaukūs ir meilūs, kaip kažkada vos jiems susipažinus. Mes buvome tarsi senas, sugedęs kaktusas, kuris iš išorės atrodo tvirtas ir dygus, bet visas jo vidus išpuvęs. Paauglystėje auginau šį augalą, būtent tokia lemtis jį ištiko. Taip sunykome ir mes. Vieni lėtai, paslapčiomis, kiti, pavyzdžiui, aš, susinaikinome kone akimirksniu.