Šešėlių saulė (✔)

1. Gelmė

„Tik neleiskit mums nuskęsti", vis kartojau mintyse, nors ir nebežinojau, kuriems dievams ši malda skirta. Baimė kaustė lyg žiemos šaltis, o smilkiniuose jau girdėjau savo širdies dūžius. Pelkės dumblas traukė gilyn. Iš visų jėgų spaudžiau Barto pirštus, bet jie toliau slydo.

– Bartai, atsargiai! – pabandžiau dar kartą surikti, bet balsas susigėrė į tyliai linguojančius meldus. Aukšta pakrantės žolė, buvusi ta vienintelė vieta kur galėjau prisilaikyti trūkinėjo tarp mano pirštų, o Bartas vis dar nekreipė į mane dėmesio, toliau tiesdamas ranką į skęstantį nepažįstamą barzdočių. Negi nesupranta, kad ir mudu tuojau įvirsime paskui? Liko tiek nedaug, kol Barto rankos pasieks vyriškio apykaklę, bet nemaniau, kad net tiek sugebėsiu išstovėti. Atsilošiau, dar tikėdamasi išsilaikyti.

Šviesiaplaukė,apžėlusi galva murktelėjo po tamsiu vandeniu, o Bartas vėl trūktelėjo mano ranką. Suinkščiau iš baimės. Vėsus vanduo greitai siekė vis aukščiau, sunkus drobinis sijonas vis labiau dažėsi žaliu dumblu, o nuo kiekvieno Barto judesio ant netvarios žemės vis tolyn slydo kojos. Tuojau ir mes panirsime, gilyn įjuodą gelmę, jau dabar čiupinėjančią mūsų kūnus slidžiais pirštais, trokštančią mus tuojau praryti. Akimirką net šmėstelėjo mintis jį paleisti. Tik trumputei akimirkai. Ne – jei jis, tai ir aš kartu.   

Tirštas šaltas dumblas ir vandens žolių pinklės staigiai gurktelėjo ir apsupo kelius. Ausyse ėmė spengti. Sucypiau:

– Slystu, mes...

Rankas dar smarkiau patraukė į priekį. Užsimerkiau. Praradau pusiausvyrą ir deginantis šaltis perbėgo per kūną. Giliai įkvėpiau ruošdamasi panirti. Tačiau staiga Barto alkūnė atsimušė į mano krūtinę. Delnas nebetempė gilyn, o truktelėjo į viršų. Pravėriau akis. Tvirtai stovėdamas ant žemės, jis jau tempė į krantą ir mane, ir tą šlapią išsigandusią žmogystą. Mudviejų akys trumpam susitiko – skaidrioje smaragdinėje jų žalumoje nemačiau baimės. Cypimas ausyse ėmė slopti. Pajudinau kojas. Dumblas pasidavė ir paleido. Drebančiais pirštais ir aš įsikabinau į plačią nepažįstamojo rankovę padėdama traukti jį paskui.

Vos pajutę tvirtą sausumą po kojomis visi trys sugriuvome ant minkštos miško žolės. Viršum savęs išvydau šviesų dangų ir ramiai linguojančias miško medžių šakas. Niekados nebuvo taip gera atsigulti ant žemės. Nors naginės – pilnos vandens, o visas kūnas drebėjo iš baimės, beveik norėjosi sušukti iš džiaugsmo. Virpančiais pirštais tik suspaudžiau gintarinį skritulėlį, kabantį ant kaklo ir tyliai padėkojau visam, dėl ko pagalbos šį kartą viskas galėjo baigtis gerai.

Tai buvo vienas iš dalykų, kurių bijojau labiausiai – gelmė supančiojusi kojas, nusitempia į savo šaltą tamsą ir niekas niekada manęs nebesuranda. Rankos dar drebėjo, bet širdis jau ėmė rimti. Girdėjau, kaip abu vyrai giliai kvėpuoja. Pasikėliau ant alkūnių ir pažvelgiau į Bartą. Jis sėdėjo šalia – šlapias, purvinas, bet laimingas. Drėgnais pirštais nusibraukė nuo kaktos bangomis užkritusius plaukus ir akys pasislėpė po ilgomis tankiomis blakstienomis. Jo krūtinė kilnojosi vis lėčiau. Ne, dabar netikėjau, kad jis irgi gali to paties bijoti.

Toliau nuo mūsų, pasirėmęs virpančiomis rankomis, ir nepažįstamas šviesiaplaukis vis dar bandė atgauti kvapą. Vyriškis, vos netapęs skenduoliu, buvo ne mūsiškis. Nebežinojau kiekvieno aplinkinio gyventojo vardo, bet galbūt dar visus būčiau pažinusi iš veido, o jo – liesas ir kaulėtas, didelėmis atvėpusiomis ausimis – nebuvo matytas. Atkreipiau dėmesį į ornamentais puoštą odinį diržą ir prie jo kabantį kapšą. Kažkodėl ta aprangos detalė pasirodė svetimšališka. Trumputę akimirką žmogaus nustebęs, klajojantis žvilgsnis blykstelėjo mano akyse ir staiga tarsi grąžino į tikrovę. Krūtinėje suūžė pyktis.

– Negalėjai pasirinkti normalaus kelio?!

Šitas įvykis lengvai galėjo pasibaigti mūsų mirtimi. Ir dėl ko? Dėl to, kad šitas žmogėnas sumąsto pelkę ne apeiti, o pereiti? Šviesiaplaukis, neišleidęs nei garso, nerangiai atsistojo. Jo kūnas susvirduliavo, o antakiai susiraukė. Dabar į mus nebežiūrėjo, bet atidžiai dairėsi aplink ir, virpindamas šnerves, lyg bandė užuosti ir išgirsti. Tarsi žvėris. Bartas atsimerkė ir taip pat pažvelgė į jį. Tik be jokio pykčio ar susierzinimo. Nepažįstamojo kūnas įsitempė ir sustingo. Išgirdau ir aš. Kažkas atjoja? Vyriškis krūptelėjo, ir, greitai pasisukęs, liuoktelėjo į krūmynus taip vikriai, lyg bėgtų nuo pačios mirties.

Mudu nusekėme jį nustebusiais žvilgsniais, kol jis dingo tankiai suaugusių eglių tankmėje. Tai bent dėkingumas: nei „ačiū", nei „viso gero"! Susiraukiau, bet Bartas tik šyptelėjo:

– Greitai atsigavo.

– Greitai! Kai patys vos nepaskendom jį gelbėdami!

Jo šypsena dar labiau praplito:

– Ai, mieloji, nebuvo tai taip jau pavojinga.

Pravėriau lūpas norėdama priekaištauti, bet ir vėl tarsi pamiršau, kaip dėlioti žodžius. Ta šypsena ir „mieloji" – kreipinys, kurį jis naudodavo beveik visoms moterims ir merginoms, visuomet taip suveikdavo. Įdomu, ar jis tai pastebėjo? Tikėjausi, kad ne. Visą mudviejų kelionę iš visų jėgų stengiausi neišsiduoti, kad vis dar galvoju apie jį taip pat, kaip tada prieš šešerius metus. Ne, tada jo visai nepažinojau, bet jau tada tiesiog iš pirmo žvilgsnio man jis pasirodė gražesnis net už prūsų krašte banguojančią jūrą, jau tada sugebėjo prikaustyti visą mano dėmesį, visas mintis prie savo istorijų, prie savęs. O dabar... Dabar mes buvome draugai, vakar jis tai net garsiai pasakė. Taip, džiaugiausi tuo, bet niekada, jokio savo draugo dar nebuvau taip beviltiškai įsimylėjusi.

Barto šypsena pamažu išbluko ir dabar aš jau aiškiai išgirdau atkaukšinčias kanopas. Atsistojom. Pro krūmus, iš priešingos nubėgusiajam pusės, pasirodė ruda žirgo galva ir palinkęs raitelio siluetas. Ant jo nugaros, medžio šakų užkabintas barkštelėjo didelis skydas. Pamatęs mus, vyras balne truktelėjo pavadį.

– Igle? Ką čia veiki? – suskambo nustebęs pažįstamas balsas. Butautas – kunigaikščio pasiuntinys.

– Grįžtu namo. Dar nelaukei? – šyptelėjau, bet į mano šypseną Butautas neatsakė. Jis ir taip šypsodavosi retai, bet dabar, nužvelgęs Bartą, dar labiau nepatenkintas truktelėjo lūpą žemyn.

– Nematėt pro šalį prajojančio vyro?

– Prajojančio – ne, – ištarė Bartas.

– Kokio? Kam tu jo ieškai?

– Neturiu laiko pasakotis. – Pridengtos nuo šalmo krentančio šešėlio Butauto akys tyrinėjo aplinką. - Matėt, ar ne? Man būtinai reikia pagauti tą žvalgą.

Mudu krūptelėjom:

– Žvalgą?