Šešėlių saulė (✔)

14. Rūno planas

Iš karto po rasų miestas pasikeitė. Lyg atidavus paskutinę duoklę dievams ir gyvenimui, dainos ir šokiai liovėsi. Vietoj to kiemai prisipildė galandamų kirvių ir kalamų skydų garsų. Šypsenos sunyko. Jos vis dar įsižiebdavo kai kuriuose veiduose pamačius mane, tačiau vis dažniau, jei ne lūpos, tai bent akys klausdavo: „kur tavo šešėliai, Igle?" Negirdėjome daugiau jokių naujienų apie kalavijuočių pulkus, bet kiekvienas jautėme, kaip jie artėja.

Grįždama iš miesto, viena ranka spausdama pintinę su šviežia žuvimi, kita – Luknės delniuką vis kartojau sau, kad dabar geriau turėčiau vengti rodytis tarp žmonių. Taip tik erzinu juos ir keliu siaubą sau – o jei iš tiesų nespėsiu? Ėjau nunarinusi galvą, ir jau prie močiutės kiemo vartelių vos nesusidūriau su išeinančiu žmogum. Pakėliau akis pasiruošusi leptelėti, kad žiūrėtų kur eina, tačiau mano žvilgsnis susidūrė su ryškiomis smaragdinėmis akimis. Kūnas aptirpo. Kaip ne laiku. Jau visuomet bus ne laiku, ar ne? Tačiau susivokusi atsistojau dar tiesiau, dar aukščiau kilstelėjau galvą. Jokiu būdu neturėjau leisti jam galvoti, kad man vis dar skauda.

– Sveika, – ištarė. Šį kartą turbūt nebesiruošė manęs apkabinti besisveikindamas. Šį kartą nebesišypsojo, tačiau ir be šypsenos vis dar atrodė man toks beprotiškai gražus. Su tuo tamsiu aplink kaklą apvyniotu audeklu, kuriuo tada dalinosi su manimi, taip pat išsitaršiusiais plaukais, kurie dar taip neseniai lietė Gaudilės veidą. Dar kartą lyg įkaitinta geležis smigo į mano krūtinę. Pamačau, kad rankoje nešėsi krepšį su beržo tošies ritinėliais.

– Jau perskaitė?

Ir vis tiek... Atrodė, kad iš tiesų norėjau, kad tai baigtųsi kuo greičiau, kad Juna įvykdytų savo užduotį ir jis galėtų išvykti, dingti iš mano gyvenimo, tačiau vis tiek dabar taip nenorėjau išgirsti žodžio „taip". Kad ir kaip skaudu buvo jį matyti, šią akimirką atrodė, jog bus dar skaudžiau jei jo matyti nebegalėsiu.

Jis linktelėjo. Žalių akių žvilgsnis nedrąsiai bėginėjo po mano veidą, rankas, žolę, Luknę, niekur nestabtelėdamas.

– Ir kaip? Jai patiko?

Vėl linktelėjimas.

– Tada puiku, – nusišypsojau. Bent jau maniau, kad nusišypsojau.

– Turbūt.

Viskas. Tai – viskas. Ar tai jau paskutinis kartas kada jį matau?

– Tai turbūt jau grįši namo?

Smaragdinių akių žvilgsnis galop nurimo. Žvelgė tiesiai man į akis.

– Turbūt.

– Tai tuomet sėkmės.

Skaidrus ledas ant žalių akivarų aižėjo, o gal taip juose tik atsispindėjo mano akys.

– Ir tau sėkmės, Igle, – ištarė tyliai.

Sau už nugaros išgirdau žingsnius. Bartas pakėlė galvą ir pasisveikino. Atsisukau. Pamačiau brolį ir jo veidas atrodė susirūpinęs. Matyt nutiko kas labai negero, nes jis beveik nekreipė dėmesio net į Bartą savo namuose.

– Tavęs laukia kunigaikštis, – sumurmėjo.

☼ ☼ ☼ ☼ ☼

Įžengus pro pilies menės duris mane vėl pasitiko Skirioto, Miloto ir Rūno žvilgsniai. Tačiau šį kartą nebesišypsojo net ir Skiriotas.

– Kas nutiko? – paklausiau pirma, nė nebegalvodama apie tai kaip derėtų elgtis kunigaikščių akivaizdoje.

– Dangeris jau pralaimėjo vieną mūšį, – ištarė Skiriotas, nukreipdamas žvilgsnį tarsi į mane, tarsi kažkur toliau.