Šešėlių saulė (✔)

17. Ola

Rytą sutikusi pilies kieme, atsipūsti galėjau tik vakarop. Dabar net ir vėlių akmenyje jau buvo sudėtos vaišės ir aš prisėdau pievelėje prie šaltinio. Iš pradžių kiek abejojau ar man reikėtų čia ateiti – juk būtent čia vakar sutikau Dairį. Nenorėjau vėl jo pamatyti. Jis vis dar gąsdino. Su Juna apie jį taip ir nepasikalbėjau. Visą dieną niekaip nepavyko susitikti.

Su Skiriotu ryte kalbėjome ilgai. Tikėjau, kad apie Miloto elgesį jis nieko nežinojo. Atrodė pasibaisėjęs ir pažadėjo tuojau pat imtis reikalo. Apie tai, kad netyčia pavyko iškviesti vieną šešėlį jam neužsiminiau. Nesinorėjo, kad per anksti imtų džiaugtis.

Vėliau Rūnas ir jo vaidilutės apėjo visą miestą raišiodami visiems ant galvos raudonas juosteles, ir aiškindami, kad tai reikalinga apsauga nuo piktų dvasių, kurios gali pasirodyti krivio planuojamo ritualo metu. Nežinau ar Vainei Rūnas pamiršo mane paminėti, kaip išimtį, ar visgi pats nusprendė tokios man nedaryti, bet ir apie mano kaktą buvo surišta ta kvaila raudona juostelė. Prigrasino nusirišti tik rytoj. Tebūnie, nesiruošiau su juo ginčytis, tik neįsivaizdavau ar jis sugebės sužinoti kas jo klausė, kas ne.

Kai po viso šito grįžau namo Juna jau buvo parėjusi ir vėl išėjusi, kur – nesuprasi, gal vėl pas ligonį, gal šiaip žolelių rinkti. Vėl neturėjau kantrybės laukti. Dar vieną kartą buvau parėjusi, bet ir vėl neradau ir štai taip visa diena. Visa diena, kai bandžiau pakartoti ir tą vienintelį sėkmingą šešėlio iškvietimą. Nebepavyko. Bandžiau galvoti apie žmones, kuriuos norėčiau pamatyti, žmones, kuriuos norėčiau apsaugoti, bandžiau atkartoti tai, kas vyko šį rytą, bandžiau viską kas tik šaudavo į galvą, bet visa tai vėl buvo veltui.

Išsitiesiau ant žolės ir užsimerkiau. Buvau pavargusi ir liūdna. Dabar norėjosi bent truputėlio ramybės, bet jau po kelių akimirkų pajutau, kažką stovint šalia. Atsimerkusi išvydau Dairį. Tylus drebulys praslinko nugara.

– Gražus šiandien vakaras, – ištarė jo besišypsančios lūpos.

Linktelėjau ir atsistojau. Vis tik jau gailėjausi, kad atėjau į mišką.

– Kas tai? – paklausė Dairis rodydamas į mano kaktą.

Čiuptelėjau ties smilkiniu. Vėl trumpam buvau pamiršusi tą Rūno nesąmonę.

– A, tai... – trumpam suabejojau ar turėčiau jam meluoti, ar kaip tik pasakyti tiesą. – Tai nieko. – Sumurmėjau. Nors klausinėjau apie šešėlius visų iš eilės dvaselių ir kitiems nematomų būtybių, tačiau Dairio klausti kol kas nedrįsau. Vis dar nebuvau tikra nei tuo, kas jis yra, nei tuo, ko iš tiesų nori. Visgi pasirodė, kad jis, ir be mano žodžių, suprato, kad tai ne šiaip „nieko". Visgi lyg ir sutiko toliau apie tai neklausinėti.

– Sunki diena?

– Galima sakyti.

Dairis buvo visa galva aukštesnis už mane. O dar ta ragų karūna. Platūs pečiai, uždengti baltu sunkiu apsiaustu, visa jo poza dabar mane kiek gasdino. Iš tiesų jaučiausi kaip mažas nereikšmingas žmogutis prieš didingą miško dievą. Bet juk mano jausmai ir buvo teisingi?

– Tuomet eime. Pažadu tau parodyti ką nors gražaus, – pasakė miško dievas ir ištiesė man ranką.

Mano širdies dūžiai pagreitėjo. Dvejojau ar priiimti kvietimą. Buvo neramu su juo dar kažkur eiti. Tačiau ar tikrai vertėjo priešintis? Juk, jei norėtų ko blogo, tai ar čia, ar kur kitur, niekas manęs nuo jo neapgintų. Tas, kuris vien savo pasirodymu nuvaiko maumą, tikriausiai be jokio vargo galėtų kaip sausas šakeles sulaužyti ir mane, ir galimus mano gelbėtojus. Giliau įkvėpiau ir paliečiau jo delną. Balkšvose Dairio lūpose šypsena paryškėjo, šilti pirštai susispaudė apie mano plaštaką ir jis nusivedė mane gilyn į mišką.