Šešėlių saulė (✔)

32. Iš praeities

Almės pasiūlymas visą dieną taip ir neišėjo iš galvos, net ir tuomet kai Luknė užmigo, kai pati susiraičiau po antklode, užsimerkusi vis dar mačiau tą kraupią šaltą būtybę vandenyje. Ar tikrai ji galėjo man padėti? O jei taip, ar galėjau jai ką nors paaukoti? Viena gyvybė prieš daugybę, kurios būtų nusineštos atėjusių kariūnų, juk ne tokia ir didelė kaina. Tik kieno? Vienintelių, kuriuos be sąžinės graužimo būčiau atidavusi Almei – Miloto ir Šviesmilo jau nebebuvo, Rūno nesitikėjau nuvilioti prie to ežero, o daugiau... Juk pati Almė sakė – jei kas sužinos – susitarimas atšaukiamas, negalėjau visiems paskelbti ir ieškoti savanorio. Nežinojau kokiu būdu, bet tie padarai visad suvokia, kai bandai juos apgaudinėti. Ne, aš nebūčiau sugebėjusi pati paspęsti kam nors tokių spąstų. Nebūčiau norėjusi. Dairiui nereikėjo jokios aukos. Tik manęs pačios. Tik to, kad išsižadėčiau visko, kas man brangu ir ateičiau pas jį.

Taip ir nesugebėjusi užmigti, pakilau ir tyliai išėjau į lauką. Jau buvo tamsu ir vakaro vėsa privertė susigūžti. Visa aplink buvo tylu, tačiau šį kartą ramybės tai nesuteikė. Ta tyla atrodė kažkokia įtartina. Tarsi viskas aplink su nerimu lauktų kažin ko ateinančio. Kažin ko blogo. Ir su tuo jausmu išvydau manęs link, nuo kiemo vartelių artėjantį siluetą. Sulaikiau kvėpavimą. Nebuvo panašu į Dairį, atrodė lyg kažkas smulkesnis, lyg... Ji stabtelėjo priešais mane. Dabar neryškioje mėnulio ir lyg tolimo deglo šviesoje išvydau nepažįstamą gražų veidą. Matyt už mane kiek vyresnė, bet dar jauna moteris. Iš po jos tamsaus apsiausto matėsi tik puošnaus sijono detalės ir blyškus, smulkių grakščių bruožų veidas. Didelėse akyse žvilgėjo ašaros.

– Ar tu – Iglė? – ištarė ji šniurkščiodama nosim.

Tik linktelėjau galva. Ji nužvelgė mane nuo galvos iki kojų, tarsi kažkaip norėdama įsitinkinti ar nemeluoju.

– Aš su Vailentu, – viešnia įkvėpė, lyg trokšdama suvaldyti savo virpantį balsą, – atvažiavau. Aš... Jo žmona. Gerimanta.

Žvelgiau į ją tylėdama. Iš tiesų buvo kažkuo panaši į Juną. Smulkutė, grakšti net ir po tuo beformiu apsiaustu, tamsiais, bangomis ant pečių krentančiais plaukais, ir tokia... Tokia ypatinga. Jau net iš jos stovėsenos atrodė, kad nėra paprasta moterėlė triūsianti nuo ryto iki vakaro aplink savo vyrą ir vaikus. Ar visos Barto mylimosios buvo tokios išskirtinės? Tokios visai nepanašios į kvailutę Gaudilę. Ne, pati save sudraudžiau, Gaudilė ne tai. Bent jau dėl jos Juna buvo teisi. Bet ką Gerimanta veikia čia? Visgi to paklausti nesuspėjau.

– Jis sakė... – prabilo moteris, – Sakė, kad Bartas čia. Tu juk žinai, kur jis, ar ne?

Balti ploni pirštai sučiupo mano ranką, lyg būčiau galėjusi nuo jos pabėgti. Pravėriau lūpas, bet ji vėl nutraukė dar neištartus žodžius.

– Prašau, turi man padėti, aš padariau klaidą, padariau didelę klaidą.

– Ko tu iš manęs nori? – jaučiau, kaip nuo jos prisilietimo mano krauju plūdo šaltis. Staiga, net nepažinodama šios moters ėmiau jos nekęsti. Ji juk galėjo turėti Bartą, o pasirinko tą bjaurų girtuoklį? Ji įskaudino jį, o dabar nori ko? Mano pagalbos?

– Nuvesk mane pas jį, prašau. Aš vis dar myliu jį, o jis, žinau, vis dar myli mane. Aš taip ilgai norėjau jį susigrąžinti. Aš padariau klaidą su Vailentu, bet greitai tai supratau. Aš viską ištaisysiu. Supranti?

Stebėjau lyg negalėdama patikėti. Ką turėčiau padaryti? Tie vėsūs pirštai, tos didelės blizgančios nuo ašarų akys nesiruošė manęs paleisti. Dabar lyg vėl išgirdau Junos žodžius „Bartas vis tiek ją labai mylėjo". Netrukus jau galėjau įsivaizduoti juos kartu – besišypsančius, laimingus. Jie tiko kartu. Iš tiesų.

Negalėjau nieko ištarti. Tik linktelėjau ir pasukau vartų link. Jos pirštai galop mane paleido.

Ėjau greitu žingsniu. Beveik negalvodama, nemąstydama apie tai ką darau, norėdama tik kuo greičiau atsikratyti tos... Pareigos? Vos tik išėjom iš gyvenvietės, jos ašaros, rodės, nudžiuvo. Tą akimirką, ji turbūt nusprendė, kad tapau jos drauge ir kol tamsiais takais ir pievomis ėjome į mišką, neužsičiaupdama kalbėjo, apie tai, kokie anksčiau jie buvo laimingi ir kaip taip vėl galės būti. Ji pasakojo apie savo ateities planus, apie savo namus, kuriuose jie galės kartu gyventi, kaip jai sunku buvo su Vailentu, apie tai, kaip daug kentėjo supratusi savo klaidą. Su kiekvienu sakiniu vis labiau jos nekenčiau, su kiekvienu jos šypsniu man darėsi vis liūdniau ir pakeliui turėjau vis braukti ašaras nuo savo skruostų. Ji neklausė kas man yra, o aš ir nesiruošiau jai pasakoti.

Galop tarp medžių išvydau dar tolimą laužo liepsną. Ten. Sustojau ir ji beveik atsitrenkė į mane.

– Tau reikia štai ten, – mostelėjau šviesos link. – Jau gal pati surasi.

Negalėjau to gerai matyti, tačiau tiesiog įsivaizdavau, kaip iš laimės nušvinta jos veidas. Gerimanta puolė prie manęs ir stipriai apkabino.

– Žinoma, žinoma, ačiū tau, mieloji.

Tada paleido ir nebeatsisukdama patraukė jo link. „Mieloji". Kuris iš kurio išmoko?

Nebelaukiau nieko daugiau. Patraukiau atgal. Mėnulis pamažu pasislėpė už debesų ir per ašaras aš beveik nebemačiau kelio namo. Ant kabliuko masalo nebebuvo, tik aštri geležis draskė vis giliau. Dabar viskas buvo visiškai galutinai baigta. Mūsų pokalbiai prie laužo, jo skaitymo pamokos, ilgos išgalvotos jo istorijos, keisti ritualai, nepamirštamos šypsenos, šildantys apkabinimai, jo rūpestis... viskas. Padariau tai ne dėl jos. Dėl jo. Negalėjau iš jo atimti galimybės būti laimingu. Kartu taip norėjau tikėti, kad taip visiem bus geriau, kad Bartas galės būti laimingas, kad Vailentas gaus ko nusipelnęs ir aš gausiu ramybę, nes kai Barto čia nebebus galėsiu iš tiesų imti rūpintis kitais, ne tik juo ir savimi, bet... Bet dabar man visai neberūpėjo visas likęs pasaulis, man reikėjo tik jo.