Šešėlių saulė (✔)

12. Rūnas ir Sniegė

Pakėliau akis. Ant šakos vėl išvydau nedidelę voverę apipešiota uodega. Žiūrėjau į ją, o ji žibino savo akutėmis į mane. Buvau tikra, kad tą pačią mačiau tik įžengusi į mišką. Šitas gyvūnas mane seka?

– Ei, voveryt, – užkalbinau, – draugausim? Tik aš neturiu ką tau pasiūlyti. Jokių riešutų, jokių skanumynų.

Vis dar užvertusi galvą skėstelėjau rankomis. Žvėrelis liuoktelėjo ant kitos šakos ir pranyko tarp lapų. Štai taip, pasirodo – net voverė norėtų su manim bendrauti, tik tada, jei turėčiau kuo jos draugystę nupirkti. Miesto žmonės taip pat nebebuvo tokie draugiški. Visi žinojo, su kuo prieš kelias dienas sutikau, ir jau tikėjosi kažkokio mano pasiekimo. Taip, aš irgi tikėjausi, bet kol kas man visai nesisekė. Būtent todėl mielai sutikau užsukti pas Rūną.

Prie žabais išpintų šventyklos sienų išvydau Lilūną ir Vainę. Abi stovėjo šalia ir šnekėjosi. Pamačiau kaip po Vainės žodžių Lilūna ėmė juoktis. Tuo nuoširdžiu, uždegančiu Lilūnos juoku. Priėjau arčiau. Vainė vėl susiraukė:

– Tikiuosi susimąstei po paskutinio mūsų pokalbio?

Vaidilutė tiesiog taip stovėjo, sukryžiavusi rankas ant krūtinės, ir žvelgė į mane savo didžiulėmis, kvailomis akimis. Užvertusi galvą, bet visgi iš aukšto. Giliai įkvėpiau bandydama susitvardyti. Taip pasiutiškai norėjosi mažų mažiausiai tėkšti smėlio saują jai į veidą. Kas ji manosi esanti? Kokio „pokalbio"?

Lilūna įsikabino į mano parankę:

– Eime. Krivis laukia.

– Kas jai yra, iš tikrųjų? Kuo aš dabar staiga užkliuvau? – ėmiau bambėti mums tespėjus nuo Vainės nutolti vos per porą žingsnių.

– Turbūt tiesiog labai rūpinasi tavo dorove, – prunkštelėjo Lilūna.

– Ačiū, šitą aš ir pati sugebu. Geriau savim tegu pasirūpina.

– Krivi, – pagarbiai linktelėjo galvą Lilūna, ties šventyklos įėjimu sutikusi Rūną.

Liekna figūra sustingusi stovėjo ten, kur šventyklos prieblanda susitinka su dienos saule. Pusė kūno tamsoje, pusė – šviesoje, nuo kurios markstėsi jo tamsios akys. Rūnas atrodė kitaip. Nuo veido patraukti plaukai atidengė tamsius ratilus po akimis ir paryškėjusius skruostikaulius. Visa jo povyza dabar buvo nerimastinga. Krivis pamojo man viena ranka, kita parodė Lilūnai pasilikti ir patraukė tolyn nuo šventyklos į jos sargų namelį. Gūžtelėjusi pečiais nusekiau paskui. Baltas jo drabužis buvo dar purvinesnis, nei įprastai. Maniau, kad pasikvietė mane ateiti čia dėl to, kad sugalvojo, ką dar galėtume pamėginti, bet dabar kažkodėl jau ėmiau galvoti, kad suklydau.

Kai paskui save Rūnas uždarė duris mus apgaubė dulkėta jo kambario prieblanda. Dar niekada čia nebuvau. Įsivaizdavau, kad krivio buveinė turėtų būti didingesnė nei vaidilučių gyvenamas plotas, bet ši maža patalpa nedvelkė jokia prabanga. Siauras į lauką atsiveriantis langelis – kreivai užkaltas, o vienintelis šviesos šaltinis – bebaigianti sudegti, į samanotą plyšį tarp sienos rąstų, įkišta balana. Ji neryškiai nušvietė vienintelius baldus – platų suolą, matyt atstojantį ir gultą, ir nedidelį aukštą stalą. Ant durų, taip pat ant lentinių lubų, išvydau anglimi išpaišytus simbolius. Pažinau laumių kryžių, užkeikimą nuo slogučių, tada... Tai – apsaugos ženklai. Ir jų tiek daug. Ko jis saugosi? Visko? Rūnas atidžiai apsidairė, laikydamas iškeltą pirštą, lyg taip įsakydamas net nejudėti.

– Čia saugu. Čia galime kalbėtis.

– Saugu kam? – tyliai paklausiau. Rūno žvilgsnis vis dar lakstė pakampėmis ir man iš ties ėmė darytis neramu.