Liepsna ant aukuro nušvietė besitęsiančius brūzgynus. Jau seniai čia niekas neaukojo, bet vyras žinojo, kad šitas aukuras yra būtent čia. Nakties garsai, sauso medžio traškėjimas ugnyje ir vieno žmogaus kvėpavimas. Vyras žinojo kodėl buvo uždrausta tai daryti, bet manė esąs geresnis, labiau pasiruošęs nei tie kiti. Vis tiek rankos drebėjo. Jei pamatys jį – viskas gerai, bet jei ne, galbūt jis jau tyliai įsirangė į sielą. Įkvėpė dar kartą, vis nepasiryždamas. Teliko ištarti du žodžius ir kelio atgal nebebus. Dabar.
– Zalau, pasirodyk.
Viską apgaubė tyla. Jis net nustojo kvėpuoti. Įsiklausė. Laikas tęsėsi į šimtmečius baimės ir laukimo, kol jis galop išgirdo. Už nugaros po kažkieno kojomis sulūžo šakelės. Atsisuko. Už jo stovėjo aukšta tvirto vyro figūra. Baltos akys ir elnio ragų karūna.
Zalus nusišypsojo.
<<<>>>
Štai tiek iš šešėlių saulės. Nuvyliau? Nepatiko pabaiga? Nereikėjo epilogo, nes jau ir taip viskas buvo aišku?
Tiesą pasakius, aš pati galop nutariau, kad man gaila taip pabaigti. Na, gal Iglės labiausiai gaila. Tai žodžiu dar esu pradėjusi ir trečią dalį (tikrai bus paskutinė) :).
Jei perskaitėt iki čia tai laaabai norėčiau nuomonės, kritikos, įspūdžio. Jei kas kliuvo (tikiu, kad tokių dalykų turėjo būti, irgi labai įdomu).
DU LIEST GERADE
Šešėlių saulė (✔)
RomantikSugrįžusi po šešerių metų „nebūties" Iglė maloniai nustemba, kad viskas namuose yra daug geriau nei galėjo būti: šešėlių naikinusių jos žmones nebėra, šeima sveika ir laiminga, ir netgi tas, kurio ji manė niekuomet nebepamatysianti užklysta į svečiu...
