Šešėlių saulė (✔)

21. Vilkai

Šventykloje nesutikau nei Vainės, nei Rūno, bet taip pat ten nebuvo ir Lilūnos. Visgi, viena iš dar nepažįstamų vaidilučių, pasakė, kad savo pusseserę turėčiau rasti jų name.

Įžengiau į tą medinį pastatą ir tik tada supratau, kad nežinau, kur tiksliai jos ieškoti. Na, ką gi, durų čia ne tiek ir daug. Jau tiesiau ranką, prie pirmų pasitaikiusių, kai iš toliau išgirdau kanklių melodiją. Stabtelėjau. Juk tai... Tai ta daina, kurią tėtis buvo pradėjęs mane mokyti. Žengiau muzikos link.

Tyliai tyliai pravėriau duris, bet skambesys vis tiek nutrūko. Į mane, iš degančiomis balanomis nušviesto kambarėlio žvelgė pusseserė, pasidėjusi ant kelių tėčio kankles. Liūdnai blykstelėjo jos rudos kaip kaštonai akys.

– Aš vis galvojau ar tu jų pasigesi ar ne, – ištarė. – Niekas išskyrus mane dabar jomis negroja. Rūnas nemato reikalo, be to, turbūt ir nemoka pakankamai.

Prisėdau šalia ir ji padėjo kankles man ant kelių. Žvilgsnis ragino.

– Bet aš turbūt nieko nebeatsimenu.

– O tu pabandyk.

Atsargiai paliečiau stygas. Instrumentas buvo tas pats, bet pirštai – kitokie. Vėl ištiesiau kankles Lilūnai. Ji neprieštaravo, paėmė jas ir padėjo toliau ant stalo.

– Kaip tu jautiesi?

Žvelgiau į ją ir galvojau kaip turėčiau atsakyti – ar taip kaip yra iš tiesų, ar taip, kaip atsakyčiau Lilūnai. Visgi tik gūžtelėjau pečiais, taip ir nežinodama į kokius žodžius turėčiau sudėti savo mintis.

– Girdėjau, kad keli vyrukai jau išėjo į mišką ieškoti Šviesmilo.

– Tikrai?

– Manau, kad tikrai. Stebėčiausi, kad keli. Vien tavo gerbėjų komandą sudaro daugiau, negu keletas, – nusijuokė Lilūna.

Šyptelėjau jai atgal, bet nuotaikos tai nepataisė. Tik vėl pasijaučiau kalta. Kai kurie žmonės iš tiesų stengiasi dėl manęs, o aš tik vaikštau nuo vieno patarėjo iki kito, taip nieko ir nenuveikdama.

– O tu? Kodėl tu čia pati sau viena? Ne visai būdinga mano pusseserei.

Ji tik šypsojosi ir tylėjo. Šypsena nebebuvo tokia tvirta ir supratau, kad ne aš viena dabar bandau perlipti tą mudviejų pasistatytą tvorą – kalbėtis tik apie tai kas gera.

Lilūna buvo stipresnė už mane. Galop atsiduso ir ištarė:

– Norėčiau šventykloje būti kaip įmanoma mažiau, – jos balsas pritilo. – Ten darosi kažkas keisto.

– Kaip suprasti?

– Pati nežinau, kaip suprasti. Rūnas ir Vainė. Nežinau, kaip tau pasakyti. – Ji atsargiai apsidairė, lyg galvodama, kad kas gali atsėlinti mudviejų pasiklausyti. – Rūno nebesuprantu visai. Jis toks nebepanašus į save. Toks keistas, neramus, lyg vis kažko ieškotų, bijotų... O paskui, atrodo, kad vėl viskas gerai. Taip gerai, kaip niekada anksčiau nebuvo. Matai, net nemoku paaiškinti. Bet pati pastebėjai?

– Gal.

– Jis beveik nemiega, per naktis brazdinasi pas save, vis išeina, bet ne į šventyklą. Ir dabar, pavyzdžiui, jo nėra nei čia, nei turbūt ten, ar ne?

Linktelėjau.

– Kartais jis mane gąsdina. Lyg būtų ne Rūnas, o kas kitas... Supranti? Tai taip keista. Ir jis vis pyksta, sako, kad kas užkeikė jį, gi kad jam būtų sunku kalbėtis su dievais, galvoja, kad piktos dvasios naktį gali nusinešti atplasnoję dideliais sparnais ar kaip ten. Bamba, kad jam trukdom, kad aplink – priešai, žvalgai. Tikriausiai jis dabar pyksta ant visų. Na išskyrus Vainę. Nes ta jį garbina. Pasiruošus bet kada ir bet kaip padėti, pritaria visiems naujiems jo išsigalvojimams ir valkiojasi paskui jį visur, kur tik jis leidžia jai valkiotis. Gal gi pagaliau jaučiasi įvertinta. Matai, jis turbūt dar supranta, kad, iš esmės, tai ji labiausiai juo tiki. Nors ji tikėtų viskuo ką jis jai pasakytų. Klausyk, – jos balsas vėl pagarsėjo, lyg staiga prisiminus. – Tu turėtum pakalbėti su Symantu.