Šešėlių saulė (✔)

39. Kelionė per mišką

Tuomet Dairis staiga sustojo. Man irgi pasirodė, kad kažką išgirdau. Pamačiau kaip iš džiūvančio klevo priešais mus išėjo medžio dvasia. Jos žalsvas veidas atsisuko į Dairį, o jos šakos–rankos ištiesė jo link. Miško dievas susiraukė ir priėjo artyn. Abu žiūrėjo vienas į kitą lyg kalbėdamiesi, tačiau jų lūpos nejudėjo. Dvasia ir Dairis akimirkai pažvelgė į mane, bet aš nieko nesupratau. Dvasia sugrįžo į medį, o dievas atrodė susikrimtęs.

– Kas nutiko?

– Medis. Jis miršta.

Pažvelgiau į didelį klevą. Dar bežiūrint nuo jo lėtai nukrito keli gelsvi lapai. Bet juk ne ruduo. Atsidusau. Gaila, bet tokia ta gamta.

Dairio veidas dabar buvo toks liūdnas.

– Ar turi ką nors... Ką nors metalinio ir aštraus?

Peržvelgiau savo drabužius. Prisiminiau kapšelyje esančią adatą. Ištraukiau ir parodžiau ją. Dairis linktelėjo.

– Įdurk man.

Susiraukiau. Ką? Lyg atsakydamas į mano klausimą jis dar kartą linktelėjo galvą. Ištiesiau adatą jam. Jis pasitraukė ir papurtė galvą:

– Ne, aš jos neliesiu. Ir aš, ir laumės negalime liesti metalo. Tai tikrai skausminga. Beveik taip pat kaip tau būtų paliesti įkaitintą geležį. Kita vertus, tik tai mus ir tesužeidžia. Joks medinis ietigalis mano odos neperdurs, o dabar reikia mano kraujo.

– Kam?

– Pamatysi, – Dairis ištiesė ranką delnu į viršų. – Tiesiog įdurk. Nebijok. Negi turėsiu tai daryti pats? – jo antakiai truktelėjo lyg prisimindami patirtą skausmą.

Nenorėjau jo skaudinti. Dabar nebenorėjau. Dar taip neseniai maniau, kad jis pavojingas žudikas, tačiau dabar man buvo gaila to mielo miško dievo.

– Igle.

Jo balsas ragino. Giliai įkvėpiau ir staigiai dūriau. Jo kūnas truktelėjo iš skausmo. Ant jo delno pamačiau tamsiai raudono kraujo lašą. Net nustebau, kad jo kraujas atrodo taip žmogiškai.

Dairis ištiesė kraujuojančią ranką ir palietė ja klevą. Iš nustebimo net išsižiojau. Nuo tos vietos kur lietėsi jo delnas, pamačiau lyg besirangančias kamienu į viršų kraujagysles, pulsuojančias su širdies dūžiais, greitai plintančias į šakas, į gelstančius lapus. Jie greitai tapo vis žalesni, šakos ėmė žvaliau šlamėti ir per kelias akimirkas iš beveik sudžiuvusio medžio sulapojo skaisčiai žalia miško pažiba. Vėl pamačiau medžio dvasią – dabar ji atrodė laiminga. Dairis atitraukė ranką ir suklupo. Palinkau prie jo:

– Kas tau?

– Viskas gerai, tereikia atsikvėpti. Medžius gydyti sunkiau nei gyvūnus. Medžiai neturi savo kraujo.

Jis atrodė dar baltesnis negu visada. Paslaptingos šviesios akys po šviesiomis blakstienomis, galva palinkusi žemyn, plati krūtinė lėtai besikilnojanti nuo gilaus kvėpavimo – miško dievas, dabar man buvo toks panašus į žmogų. Su savo rūpesčiais, nuovargiu, silpnybėmis ir širdgėla. Į žmogų, kurį dabar net norėjosi apsikabinti ir paguosti. Bet susilaikiau. Paguosti dėl ko? Tą akimirką Dairis vėl pakėlė akis į mane. Veide įsirėžė jo šypsena, ta pati, savimi pasitikinti, savimi patenkinta šypsena. Jis atsiduso ir atsistojo.

– Eime.

Jis vėl ištiesė man ranką. Nedrįsau atsisakyti to kvietimo ir mano pirštai įsikabino į jo delną. Miško dievas šyptelėjo.

– Tu vis tiek manęs bijai. Juk gali man prieštarauti, nesutikti. Ką pagalvotų taviškis pamatęs mudu einančius taip susikabinusius? Negi manai, kad aš tau padarysiu ką blogo, jei atsisakysi paimti mano ranką?