Šešėlių saulė (✔)

16. Milotas

Pirmas žmogus, kurį dabar norėjau pamatyti buvo Juna. Nepaisant to, kaip paskutiniu metu sugebėdavo mane suerzinti, ji vis tiek buvo naudingiausia savo žiniomis. Sniegė aną kartą jau mane apgavo. Netikiu, kad nesuprato, apie ką kalbu. Puikiausiai suprato, bet nežinia kodėl nesakė. Kaip visuomet viskas baigiasi taip – vengdama kalbėtis su Juna, pirmiausia prisidarau bėdos. Juk galėjau ir jai papasakoti apie maumą ir tą baltą vyrą miške. Kodėl ir vėl nuo jos slapstausi kaip prieš šešerius metus? Tuomet bent vengiau jos iš baimės ir kvailo tikėjimo, kad Juna, ne gero norinti laumė, o piktas paslaptingas su šešėliais susijęs sutvėrimas. Tuomet bent jau turėjau rimtą priežastį, o dabar...

Pravėriau namų duris ir sutikau Symanto ir Luknės žvilgsnius nuo suolelio prie židinio.

– Kur Juna?

– Išėjo į pilį, – atsakė brolis.

– Kada grįš?

– Nežinau. Ten kažkas susirgo.

Stypčiojau ant slenksčio neapsispręsdama ką turėčiau daryti: laukti jos čia ar eiti į pilį. Ach, bet ar tai taip svarbu, kad tempčiau ją dabar, šią akimirką, nuo ligonio lovos? Juk nepuolu jai pasakoti iš karto apie viską ką pamatau?

– Neužeisi? – paklausė Symantas. Peržengiau slenkstį ir uždariau duris.

– Ar valgysi?

Papurčiau galvą.

– Tuomet gal jau einam miegoti.

– Jūs eikit, aš dar palauksiu Junos.

– Tikrai? Net jei ji negrįš iki vėlumos? Ar negali rytoj?

– Aš dar pasėdėsiu, o jūs eikit miegoti.

– Kaip nori.

Prieš palikdamas mane kambaryje su jau užmigusia Lukne brolis palietė mano petį. Tik Juna sugebėdavo priversti jį atrakinti savo širdį, aš turėjau tenkintis tokiomis tyliomis jo rūpesčio apraiškomis, bet jau buvau pripratusi, suprasdavau.

Užpučiau vis vien blankiai liepsnojančią balaną ir kambarys paskendo tamsoje. Atsisėdau, atremdama nugarą į saulės šilumos prisigėrusią medinę sieną. Buvo ilga diena – Bartas, Rūnas, Dairis... Planavau viską apgalvoti, susidėlioti, susirūšiuoti į atminties dėžutes, bet tamsoje jau ėmiau jausti kaip ima merktis akys. Gerai, trumpam prigulsiu.

Rodės, tik akimirkai užmerkiau akis, bet kai atsimerkiau jau buvo prašvitę. Pašokau iš patalo taip, tarsi būčiau pramiegojusi ką svarbaus. Tada atsiminiau – laukiau Junos. Tyliai pakilau ir nutipenau iki durų. Symantas dar miegojo, bet jos nebuvo. Dar laukti ar eiti ieškoti? Eisiu.

Pravėriau lauko duris ir išėjau į ryto vėsumą.

Ties pilies vartais manęs vis dar niekada nestabdydavo. Nuo pat vaikystės vaikščiojau pro beveik visas pilies duris kaip pilnateisė jos gyventoja. Seniau taip ir buvo. Kai tėtis ir mama dar buvo gyvi mes visi gyvenome tame name pilies kiemo viduryje. Tai buvo krivio namas. Tik Rūnas dabar gyvena ten kur ir dirba – šventąjame miške.

Kita vertus, Rūnas ir neturėtų pas ką čia sugrįžti. Jis neturi šeimos. Jis turėjo tik seserį – vaidilutę, bet ją irgi pasiėmė šešėliai. Turbūt nepažinojau nei vieno, kuris nebūtų ko nors dėl jų praradęs: Vainės tėtis, Vaigos brolis, Lilūnos mama, Skirioto brolio šeima, Ugio sesuo, Jumilės broliai... Būčiau galėjusi tęsti, ir tęsti. O dabar visi tie, kurie, kaip ir aš, svajojo niekuomet nebepamatyti tų pavojingų dvasių, nori jas susigrąžinti. Tai kartais vis dar atrodė kaip didelė klaida. O gal taip ir buvo?

Pilies kiemas dar buvo tuščias ir tylus. Tik dabar supratau, kad net nežinau, kur turėčiau Junos ieškoti. Nežinojau pas ką ji ėjo. Juk negalėjau belstis pas visus iš eilės tokį ankstyvą rytą ir klausinėti ar ją matė. Nebesugalvodama ko dabar turėčiau imtis, ėmiau lėtai vaikštinėti po kiemą. Telieka jos palaukti. O kol kas ryto šviesoje dairiausi ir bandžiau suprasti kas čia pasikeitė nuo tada, kai čia gyvenome. Apėjusi kelis ratus, suvokiau, kad iš esmės viskas liko beveik taip pat, tik mūsų buvęs namas atrodė liūdnas ir apleistas. Taip ir nepasidomėjau ar dabar kas nors jame gyvena. Priėjau artyn ir prisiliečiau prie rytinės sienos. Tiek gražių atsiminimų liko šiame pastate.

Staiga išgirdau kaip už sienos skaudžiai suaimanavo. Įsitempiau. Vėl tapo tylu. Pagalvojau, kad pasigirdo, bet tuo metu ten kažkas sunkaus bumbtelėjo į grindis. Dar labiau įtempiau klausą. Vėl moteriškas balsas, vėl gailus skausmingas riksmas. Kas ten? Baimė ūžtelėjo krūtinėje. Išsigandusi apibėgau namą ir net nesibeldusi šoviau vidun.

Lyg įbesta sustojau ten, kur anksčiau stovėjo mūsų stalas. Žvelgiau į savo tėvų namą, o į mane iš ten žvelgė ašarotos, išsigandusios Jumilės akys – tos, kuri, anot brolio, turėjo tapti jo draugo Galmio žmona. Galmio, kurį vieną iš pirmųjų nusinešė šešėliai. O dabar ant Jumilės, trūkčiodamas judėjo nuogas ir pilvotas kunigaikščio Miloto kūnas.

Mano krūtinėje skausmingai sudužo, ir aštrios šukės susmigo giliai viduje. Pajutau kaip ėmė kaisti kairė ranka. Akimirką viskas aplinkui aptemo, o tada ryto šviesa vėl nušvito kartu su Jumilės klyksmu. Kambaryje šalia jos ir Miloto stovėjo Galmis – tas pats plačiapetis barzdotas vaikinas su aštriu kirviu tvirtose rankose. Jis atrodė visai taip pat kaip tada kai dar buvo gyvas, tik šitas Galmis buvo juodas tamsus šešėlis.

Milotas pašoko ir susmuko kitoje patalo pusėje. Jumilė griebė antklodę, ir palikusi persigandusį kunigaikštį vieną kambaryje su šešėliu, puolė prie manęs, griebė už rankos ir išsitempė iš namo. Kiek neša kojos perbėgusios kiemą, ir turbūt niekieno nepastebėtos įsmukome į kalvę.

Čia dabar buvo tamsu ir tuščia. Nuoga susisukusi į antklodę, visa drebėdama iš baimės Jumilė užlindo už dabar dar šaltos krosnies ir timptelėjo mane iš paskos. Pritūpiau greta. Vis dar nesupratau kaip visa tai atsitiko ir kas tiksliai atsitiko. Aš iškviečiau šešėlį?

– Kaip tikiuosi, kad jis tavęs nematė, – virpančiu balsu ištarė ji. – Jei matė, tai abi užmuš. Tikrai.

Tylėjau. Ji bandė nustoti kvėpuoti taip dažnai ir triukšmingai, bet vis nesisekė.

– Ką tavo šešėlis jam padarys? Kodėl Galmis?

Nusipurčiau.

– Nežinau. Nežinau nei ką padarys, nei kodėl Galmis, nei kaip aš tai padariau. Bet kaip atsitiko, kad tu..? Juk tu ištekėjusi.

Jumilė pažvelgė man į akis. Lūpos beveik skausmingai truktelėjo.

– Oi, Igle, ar panašu, kad aš savo noru? – Jos veidu dar vis tekėjo ašaros. – Tas kuilys renkasi nežiūrėdamas ar tu ištekėjusi ar ne, tuo labiau ne pagal tai ar nori?

Papurčiau galvą nesuprasdama.

– Jis daro ką nori. Niekas jo nestabdo. Tie kas žino nedaro nieko, o tie, kas gal ir darytų – nežino. Juk jis kunigaikštis. Vieną vakarą ateina pas tave jo Šviesmilas ir pasako – „ruoškis, šiandien tavo eilė. O jei neateisi, ar kam pasakysi tai ir tau, ir tiem kas sužinos – galas nuo mano rankų". Manai jis tik gąsdina? Aš nemanau. Kaip manai, kas padegė pirklio namą?

Spoksojau į ją nustebusi ir pasibaisėjusi. Ar tokie dalykai iš tiesų gali čia vykti?

– Ir seniai jis taip?

– Bent jau nuo žiemos. – Jumilė dar labiau susigūžė. – Juk supranti, kad apie tai mes nesikalbam.

– O kas dar be tavęs?

Ji sušniurkčiojo nosim ir atgalia ranka nubraukė nuo veido ašaras. Keletą kartų įkvėpė lyg stengdamasi nusiraminti.

– Nežinau. Bet manau, kad Vaiga tai tikrai. Ji čia dirba, prie jos labai lengva prieiti.

– O Skiriotas nežino?

– Turbūt ne. Bet jei ir žinotų... Ką jis padarytų? Milotas turbūt pasakytų – „nepatinka, ir žiūrėkis, o aš susirenku savo karius ir išeinu".

Atsistojau. Suspaudžiau kumščius. Taip tikrai nebus. Tas padaras su mano žmonėmis taip nebesielgs. Jumilė, lyg supratusi ką planuoju, dar kartą sucypė „nė nebandyk kam nors to pasakoti", bet aš nebeketinau klausytis. Drąsiai išėjau į pilies kiemą ir patraukiau tiesiai pas Skiriotą.