Šešėlių saulė (✔)

20. Įtarimai ir kaltinimai

Visos trys laukėme tylėdamos. Luknė, Juna ir aš. Galop Symantas grįžo. Bartas, aišku, nebe.

– Kas dabar? – paklausiau, suvokusi tai kaip ženklą pradėti kalbą.

– Skiriotas nieko aiškaus nepasakė, – ištarė Juna, – bet supratom, kad Milotas atsipirko griežtu pokalbiu ir pagrasinimu. Jis, aišku, teigia, kad už Šviesmilą neatsako.

Symantas nužvelgė į ją su priekaištu.

– O ką, buvo kitaip? Jai kitaip papasakoti? – piktai paklausė jo, ir vėl tęsė atsisukdama į mane. – O Šviesmilo, žinoma, dabar niekas neranda.

Per odą prašliaužė drebulys. Nepaisant to, ką ką tik tvirtinau Bartui, mintis, kad tas pabaisa dabar vėl manęs tyko gąsdino. Ir vėl ėmė mausti virvių nubrozdintas vietas.

– Atras. Niekur jis nepasidės. Iškasim iš po žemių, – ištarė brolis. Dabar žvelgė į mane lyg laukdamas kol imsiu prieštarauti ar abejoti, bet aš tikrai mačiau, kad dėl to žmogaus–pabaisos jis kalba rimtai – dabar pats buvo pasiryžęs eiti jo ieškoti. Prisiminiau Jumilės atpasakotą grasinimą „tau, ir tiem, kas sužinos – galas nuo mano rankų". Norėjosi, kad kas nors kuo greičiau jį sugautų. Bet geriau kas nors kitas, ne Symantas.

Juna atsiduso ir, nieko daugiau nepasakiusi, išėjo laukan. Atrodė sunerimusi net labiau nei aš. Luknė išbidzeno iš paskos. Likom tik aš, Symantas ir nejauki tyla. Nuo pat vaikystės mudu bendraudavom taip: tyla, pavieniais žodžiais, žvilgsniais. Brolis atsisėdo šalia.

– Kibirkštėle, man labai gaila, kad nesugebu tavęs apsaugoti, – sušnabždėjo žiūrėdamas į sudžiūvusia žole ir dulkėmis nuklotas grindis.

Tiek daug žodžių iš jo. Ir visi nuoširdūs. Žinojau. Supratau, kad tai turbūt niekada nepasikeis – jis visada jausis atsakingas už visa, kas blogo įvyksta jo artimiems žmonėms.

– Symantai... – nebežinojau ką atsakyti. Dabar man buvo gaila brolio. Pasislinkau arčiau ir prisiglaudžiau prie jo šono.

– Šitas, šešėliai... Tu neturėtum būti į tai įvelta. Vis atrodo, kad pabundi tik košmarams. Nenusipelnei tokio likimo. Aš... norėčiau, ką nors padaryti, kad...

– Tu dėl to nekaltas, – nutraukiau. – Be to, viskas dar gali pasibaigti gerai, ar ne? – Vėl išsitiesiau ir pažvelgiau į jo rudens spalvos akis. – Juk gali. Pasakyk ir tu, kad gali.

Taip beviltiškai norėjosi, kad brolis dabar galėtų pakeisti tėtį. Kad galėtų taip kaip jis, net ir netikėdamas šviesiu rytojumi, su šypsena, su pakilia nuotaika ir tvirtu balsu ištarti, kad jis tikrai išauš.

– Nagi pasakyk, – raginau. Dabar man taip būtinai reikėjo, kad Symantas pasakytų. Jei net Symantas, tas kuris visuomet tikisi blogiausio, pasakytų, tai reikštų, kad tikrai yra vilties, – Pasakyk. Pasakyk prašau.

Jis tylėjo. Įsikabinau į jo rankovę.

– Būk geras, pasakyk, kad viskas gali pasibaigti gerai.

Tas sūrus debesis krūtinėje likęs Bartui išėjus, grasino lietumi. Negi Symantas nesupranta, kaip tai svarbu?

Galop brolis šyptelėjo:

– Viskas iš tiesų gali pasibaigti gerai, kibirkštėle.

☼ ☼ ☼ ☼ ☼

Saulė jau krypo vakarop ir su artėjančia naktim diena ėjo vis blogyn. Šiandien nebuvo net progos užsiimti eiliniais bandymais iškviesti šešėlius. Vis stipriau tukseno mintis, kad Šviesmilas kažkur vis dar bastosi ir galbūt, nepaisant visko, vis dar bandys įvykdyti iš savo kunigaikščio gautą užduotį manim atsikratyti; buvo vis labiau pikta, kad niekaip negalėjom nubausti Miloto, kad Skiriotas – ir tas niekuo padėti negali. Ryte aplink tvyrojęs džiaugsmas baigė išsisklaidyti ir ištirpti tamsiose kertėse namų, iš kurių nuo pat ryto nekišau nosies. Tarsi visko būtų maža, neseniai, visu skubumu atgal į pilį buvo iškviesta Juna. Niekas nežinojo kodėl, bet man atrodė, kad tai tikrai ne kieno nors liga.