Šešėlių saulė (✔)

9. Irdangė

Miško aikštelė buvo pilna sparnų plazdėjimo ir rūgščios paukščių išmatų smarvės. Aplink suklypusią, basliais apramstytą trobelę – išstatytas tarsi labirintas iš didelių narvų, pagamintų iš šakų ir vytelių. Iš už grotų į mus įtariai dairėsi įvairiausi paukščiai – nuo didžiulio išdidaus erelio iki daugybės raibų, pasipiktinusių vištų, o virš mūsų galvų laisvi suko ratus dar daugiau padangių sparnuočių. Bartas susigūžė. Man čia irgi labai nepatiko. Supratau, kad po šito vakaro turbūt nebegalėsiu taip pat žiūrėti į paukščius. Mieli čiulbuonėliai, ir žavūs padangių plėšrūnai – visi sukišti į šitą purviną kiemą nebeatrodė nei mieli, nei žavūs. Kurtinantis jų balsų triukšmas ištrynė visas savitas ir melodingas jų giesmes.

Aplink – tik paukščiai, o jų šeimininkės nebuvo matyti.

– Gal reikėtų ją pašaukti? – sumurmėjau. Nesinorėjo eiti toliau per tą triukšmingą gardų labirintą. Iš tiesų labiausiai norėjosi tiesiog apsisukti ir grįžti atgal.

– Nori, kad aš pašaukčiau? – besiraukydamas nuo kvapo ar triukšmo paklausė Bartas. Linktelėjau. Atrodė, kad mano balsas gali juos visus suerzinti. Ta daugybė sparnuočių, net ir už grotų, gąsdino.

– Irdange! Irdange, mieloji, pas jus svečių atėjo! Norim pasikalbėti, – suriko jis, bandydamas perrėkti, dar labiau pagarsėjusią erzelynę.

Nebuvau tikra, kad ir į ją reikėjo kreiptis „mieloji" bet, kita vertus, iš kur aš galiu žinoti, kas gali patikti keistoms senolėms. Tebestovėdami aikštelės kampe spoksojome į trobelę, tikėdamiesi, kad ji išeis pro duris ir ateis pas mus, tačiau per mažytį langelį išlindo tik plona raukšlėta ranka, o pirštai susilenkė lyg kviesdami prieiti.

Pažvelgėme vienas į kitą ir beveik sutartinai atsidusome. Ką gi. Bent jau jis pradėtų. Lyg perpratęs mano norą, Bartas paėmė mane už rankos ir žengė pirmą žingsnį. Atsargiai, stengdamiesi nesiliesti prie narvų, lėtai priartėjome prie sienos su sulūžusiomis durimis ir sustojome. Jau ištiesiau ranką belstis, bet durys pamažu atsivėrė pačios ir priešais pamatėme nenusakomo amžiaus būtybę.

Ji pati buvo panaši į keistą, bjauroką paukštį. Plaukai, susivėlę ir sulipę nuo kažkokios balkšvos masės, kiek priminė netvarkingai susuktą lizdą, o veide prieblandoje tesimatė ilga, aštri tarsi snapas nosis ir plati šypsena ant nusklembto smakro. Gerokai per didelis jos drabužis buvo visas apsiūtas kažin kokiomis šiukšlėmis. Tik geriau įsižiūrėjusi supratau, kad tai, ko gero, kiaušinių lukštai. Būtybė ištiesė rankas į šalis ir akimirką išsigandau, kad ji bandys mus apkabinti, bet turbūt tik norėjo pasirodyti visu gražumu.

– O, svečiai! Svečiai, svečiai, svečiai, čik čirik, seniai, oi kaip seniai neturėjau svečių!

Arba tai nevykęs pokštas arba Juna pati nesuprato, kur mus siunčia! Matyt, pasibaisėjusi per stipriai susiraukiau, nes tuojau pajutau, kaip aštri Barto alkūnė skaudžiai stukteli man į šoną. Išsišiepiau, bet per daug nesistengiau atrodyti nuoširdi – nemaniau, kad šitas padaras priešais daug supranta.

– Labas vakaras, mano vardas Bartas, o čia – mano draugė Iglė.

– Čik čirik, – vis dar nerimdama ir baisiai smagi ji vėl ištiesė mums abi savo rankas. – Kaip gerai, kaip smagu, užeikit, užeikit, – ištarė ir pasitraukė nuo durų leisdama mums praeiti.

Atsargiai ir nenoromis įžengėme į vidų. Atrodė, kad namelis gali sugriūti nuo didesnio vėjo gūsio, be to, čia visur buvo sunešta tiek įvairaus šlamšto, kad baisu buvo praeinant užkliudyti aukštas siūbuojančias kauges, nuverčiant visa tai ant savęs. Tik kiek toliau nuo durų buvo truputį erdviau. Apvaliame, pravalytame plote gulėjo rudas kailinis kilimėlis padengtas plunksnomis. Netoliese, ant stovo, padaryto iš į skylę grindyse įkištos šakos, tupėjo sakalas ir dairėsi į mus. Čia, ant šito kilimėlio, ji ir pritūpė. Mostu pakvietė įsitaisyti šalia. Žvilgtelėjau į savo bendrakeleivį. Jis tik gūžtelėjo pečiais.