Šešėlių saulė (✔)

10. Prie laužo

Miškas apsigobė vėsia tamsuma. Jei mudu būtume bent šiek tiek geriau susigaudę ne visai pažįstamose vietose, dabar turbūt jau būtume namuose, tačiau, kadangi sugebėjome pasiklysti jau du kartus – vieną kartą einant iki Irdangės namelio, kitą kartą – grįžtant, supratome, kad naktį teks praleisti čia. Buvo pikta, kad nei vienas apie tai nepagalvojom – išėjom kaip stovim, net nesusimąstę, kad „jei kartais ką, naktys būna šaltos".

Pasislinkau dar arčiau laužo ugnies. Bartas ištiesė ugniai kadagio šakelę. Liepsnos liežuvėliai lyžtelėjo spygliukus ir tučtuojau naktį nušvietė dar vienas šviesos pliūpsnis. Supratau, kad nebuvo vakaro kartu, kuomet nebūčiau mačiusi jo taip darant.

– Kadagys ir ugnis – irgi vienas iš tavo ritualų?

Jis kilstelėjo antakius į viršų.

– Matyt.

– Irgi iš mamos?

– M–hm.

– Kokia jo prasmė?

– Turbūt kas apie tai, kad nuvaikytų blogas dvasias ar panašiai. Jau nebepamenu, bet nebegaliu taip nesielgti. Turbūt net nebepastebiu, kiek daug tų bereikšmių dalykų darau.

– Mano močiutė smilkydavo jais namus, kad žaibas netrenktų.

– A, matai, tai gal ir ne visai bereikšmis, – nusišypsojo numesdamas apdegusį kotelį toliau į laužo liepsną.

– Kokių ritualų dar turi?

– Nežinau. Gal neturiu. O tu?

Trumpam susimąsčiau.

– Kad turbūt neturiu visai.

– Meluoji. – Vėl šyptelėjo ir įsmeigė žvilgsnį į ugnį.

Ištiesiau šąlančius pirštus link šilumos. Jo balsas ramino, o dabar, kai viską aplinkui vėl užpildė tik ugnies traškėjimas ir naktiniai miško garsai, prieš akis dar kartą iškilo Irdangė. Vėl pajutau baimės skonį burnoje. Kaip galima būtų atskirti tikrą nuojautą nuo įkalbėtos? Ar iš tiesų ten dar buvo kažkas, ko aš nesugebėjau pamatyti, ar tik ji pati mane taip išgąsdino? Ir tas sparnų plasnojimas... Bartas taip pat buvo tikras, kad juos girdėjo, tačiau nematė nieko. O aš taip ir nedrįsau pažvelgti. Ta baimė persekiojo dar ilgai po to, kai nutolome nuo paukštininkės namų.

Jau geriau net nebūčiau su ja pradėjusi kalbos apie šešėlius. Vis tiek nieko nesužinojau. Dabar liko tik tas kartus graužiantis jausmas, kad pasielgiau ne taip ir tai, ką ji galbūt žinojo, taip ir liks jos paslaptimi.

Parėmiau galvą ant sulenktų rankų ir palinkau dar arčiau laužo, arčiau Barto kitoje jo pusėje. Pagalvojau, kad juo tikėti turbūt ėmiau net labiau nei Juna.

– Pasakyk, prašau, kad ji buvo tik išprotėjusi senutė, mokėjusi nurodinėti paukščiams. Pasakyk, net jei netiki.

Smaragdinės akys nusisuko nuo ugnies ir pažvelgė į mane. Siauri šešėliai nuo jo banguotų, tamsių plaukų sruogų taip žaviai žaidė jo veide.

– Ji buvo tik išprotėjusi senutė, mieloji. Juna gal dar ką sugalvos. O dabar gal pabandykim šiek tiek numigti iki aušros.

Pabudau nuo kaulus stingdančios vėsumos. Girdėjau dar tingiai traškančią ugnį, bet jos šilumos nebepakako. Pravėriau akis. Aušo. Miškas pamažu dažėsi savo spalvomis. Mūsų laužas nestipriai ruseno, ir Bartas atsargiai įdėjo dar vieną šaką. Tyliai, turbūt stengdamasis nepažadinti manęs. Prisimerkiau, nenorėdama išsiduoti, kad nebemiegu, bet pro tankias blakstienų grotas dar žvelgiau į jį. Tamsus siluetas susigūžęs nuo tos pačios vėsumos, ramiai sėdėjo prie ugnies. Ar jis bent kiek miegojo? Jo akys atrodė pavargusios ir liūdnos. Mačiau tai, nors buvo dar per tamsu įžiūrėti katro iš dviejų jausmų jose daugiau. Giliai iškvėpęs nuleido galvą ant rankų. Pečiai sudrebėjo. Šalta, ar...? Taip norėjosi, kad jam viskas būtų gerai. Dabar mielai būčiau atidavusi jam visą įmanomą šilumą, o pati pavirtusi ledu. Kaip gaila, kad to negalėjau. Užsimerkiau.