Šešėlių saulė (✔)

37. Radinys

Kojos smigo gilyn į samanas, oras tekėjo gilyn į plaučius, bet jo vis pritrūkdavo. Kaip galėjau taip pasielgti? Kokia pabaisa taip gali daryti? Žmogus pasako, kad tave myli, o tu tai supranti tai kaip leidimą atimti jo gyvybę?

Tai buvo akimirkos sprendimas, bet juk būčiau galėjusi jį atšaukti, turėjau tam laiko. Visgi to nepadariau – nusiunčiau vargšą niekuo dėtą vaikiną į tos undinės nagus. Širdis daužėsi lyg norėtų išsiveržti iš krūtinės, gerklę spaudė milžiniška kaltė, bet ir vėl galvoje šmėkštelėjo ta mintis: „Ugio mirtis nebus veltui. Jei Almė iš tiesų man padės, jo mirtis išgelbės visus likusius, o apie Ugį žmonės galės dainuoti dainas".

Ne, negalės, Igle, nes tu juk niekam nesakysi, kad jį paaukojai; nes Ugis ir pats nesuprato kam iš tiesų nusiuntei jį prie ežero, pasiūliusi susitikti ten, toliau nuo visų.

Giliai įkvėpiau sustojusi ir bandydama nusiraminti. Ugis turbūt tikėjosi... Ne, nežinau ko tikėjosi.

Bet dabar gailėtis jau buvo vėlu. Jis turbūt jau buvo ten. Galbūt Almė jau ir bus atlikusi savo darbą.

Dabar dar viena baimė kaip gaisro šviesa nušvito priešais akis – man būtinai reikėjo ten būti kuomet ji nusivilios jį į ežerą, juk Almė po to gali sakyti, kad tai ne aš jį atsiunčiau, kad jis buvo jos pačios pastebėtas praeivis. Būtinai turėjau pati pamatyti, bent tokią sumokėti kainą, išvysti savo akimis mirtį, kuriai pati jį pasmerkiau. Gerklę dar stipriau suspaudė, bet nebodama nieko ėmiau bėgti.

Ežeras jau turėjo būti šalia, kai išgirdau tą garsą priekyje. Lyg riksmą, lyg pagalbos šūksnį.

Širdis bėgo greičiau nei kojos. Dar keli giliai įkvėpto oro gurkšniai, dar šiek tiek pro šalį lekiančio miško ir vėl išgirdau – skubūs žingsniai laužė sausas šakeles po kojomis, kažkas lėkė tiesiai į mane. Sustojau.

Išvydau jį artėjantį. Tikrai jį!

Uždusęs ir išsigandęs, nuolat besigręžiodamas atgal, Ugis vos neatsitrenkė į mane. Pažinęs beveik suklupo. Sučiupau jį už pečių. Dabar palengvėjimas, džiaugsmas, nerimas ir nusivylimas ėmė ūžti galvoje vienu metu, tačiau vaikinas tik akimirkai stabtelėjo ir tuojau nusipurtęs mano rankas ištrūko.

– Bėgam! Ten nužudė... – jo balsas nutrūko. Liko tik pilnos baimės akys.

– Kas? Ką nužudė?

– Bėgam!

Jis sučiupo mano ranką ir ėmė tempti atgal. Apie ką jis? Nuo ko jis bėga? Ar Almė jį išgąsdino?

– Nusiramink. Apie ką kalbi?

Jis tebetraukė mane paskui save, nors ir bandžiau priešintis.

– Ugi! Sustok! Paleisk! – surikau.

Apstulbęs atsisuko. Paleido. Aš vėl žengiau ežero link.

– Igle... – beveik verkšlenančiu balsu ištarė.

– Aš... – pažvelgiau į tą išsigandusį veidą. Supratau, kad jis nei už ką negrįš prie ežero. Dabar nebegalėjau savęs apgauti – liūdnas, piktas apmaudas garsiai sudunksėjo smilkiniuose. Matyt Almė pasielgė kažkaip ne taip, išgąsdino. Greitu žingsniu patraukiau į priekį. Girdėjau, kaip Ugis trepsi vietoje bandydamas rasti drąsos sekti paskui, bet šitą kovą su savimi pralaimėjo ir nubėgo namų link.

Išėjusi iš miško apsidairiau.

– Alme!

Įsiklausiau. Mano balsas nuaidėjo vandens paviršiumi, bet atsako nesulaukiau. Aplink buvo ramu, tik tolėliau sukurkė kelios varlės. Ką gi tokio baisaus Ugis galėjo pamatyti? Kur Almė? Negi susigėdo dėl savo klaidos ir nebesirodo? Ėmiau eiti palei krantą. Bandžiau sugalvoti kaip reikės su ja susitarti. O gal viskas baigsis dar netgi geriau. Savo dalį aš, šiaip ar taip, kaip ir įvykdžiau. Jei ji nesugebėjo pasiimti savo aukos iš taip arti – tai jos bėdos. Ji turi man papasakoti apie šešėlius. Privalo, kitaip...