Šešėlių saulė (✔)

44. Kol nevėlu

Nepaisant visko, nebegalėjau ilgiau ištverti su juo nesusitikusi.

Tačiau šį kartą, jau brisdama per upelį išgirdau balsus ten, kur turėjo būti Barto stovyklavietė. Širdis ėmė mušti greičiau. Kas ten bebūtų tai negalėjo reikšti nieko gero. Kad tik ne Rūnas. Nežinau, kodėl pirmiausia pagalvojau apie jį. Pagreitinau žingsnį, ir suspaudžiau pajūrio žolininkės padovanotą gintarinį pakabuką – kartais dar tikėdavau jo galia apsaugoti. Pati nebesistengiau nesukelti triukšmo, nesiruošiau slapstytis ir tykoti – jei Bartui gresia koks pavojus aš turiu ten būti kuo greičiau.

Prasibrovusi pro dygių krūmų šakas išvydau juos. Nesitikėjau to. Pamačiau Bartą kalbantį su...

Su Dairiu.

Pirmas mane taip pat pamatė Bartas. Trumpam nusisukęs nuo miško dievo jis žvilgtelėjo į mane ir šyptelėjęs pamojavo. Tada pervėrė ir tas baltų akių žvilgsnis. Dairis meiliai nusišypsojo.

– Neprieisi? – sušuko Bartas.

Pajudėjau į priekį, atsargiai statydama drebančias kojas, artėdama prie tos šviesiaplaukės pabaisos. Ką jis čia veikia? Juk žadėjo nieko blogo Bartui nedaryti.

Taip pat, kaip sakė nesantis piktas ir pavojingas, o tada per akimirką nužudė žmogų.

– Kaip tik bandėme sugalvoti, kodėl Iglė mūsų iki šiol nesupažindino, – ištarė Bartas besišypsodamas.

– Taip, tuo labiau, kad aš tiek žinau apie Bartą, o jis nėra net girdėjęs mano vardo.

Dairio veidas, atrodo, net švytėjo iš džiaugsmo matant kaip mane paveikė šitas susitikimas. Įkvėpiau bandydama suvaldyti lekiančią širdį:

– Dairi, ar nemanai, kad mums reikėtų pasikalbėti?

– Manau, Igle, tik, kad, man rodos, tu manęs vengi.

– Eime.

– Kur? O Bartas negali mūsų klausytis?

Papurčiau galvą, žvelgdama į smaragdines akis. Bartas dabar atrodė kiek sutrikęs ir sunerimęs. Dairis visgi žengė žingsnį iki manęs, įsikibo į parankę ir nusivedė toliau į mišką. Tada sustojo ir atsisuko į mane laukdamas.

– Tu žadėjai nieko blogo jam nedaryti, - nrebėjo net mano balsas.

– O ar darau? Mudu tik kalbėjomės. Ar ir to negaliu? Nesakei, kad negalima, nesakei ir kad turėčiau palikti tave ramybėje. Po mūsų paskutinio susitikimo iš viso nieko nebesakei, pabėgai net neatsisveikinusi.

– Tu nužudei žmogų!

– Taip, ir nebe pirmą kartą. O gal jau pamiršai, kad nužudžiau ir tą, kuris norėjo nužudyti tave? Kodėl tada mano žmogžudyste tu džiaugeisi? Kodėl ta apgalvota, suplanuota žmogžudystė tau visai neatrodė baisi, bet tu niekaip negali pateisinti šitos, kuri buvo išprovokuota teisėto mano pykčio? Tikrai nesuprantu. Tau nerūpi, kai tavo tėvas suskaldo Eivytės tėvo galvą, kai Juna supykusi pasmaugia tavo brolio užpuoliką, kai Symantas nuduria ant žemės gulintį žmogų? Tau tai neatrodo baisu. Baisu tik kai tai padaro Dairis. Kodėl? Gal tik dėl to, kad šį kartą tai buvo padaryta, ne ginant tave?

Manęs jau net nebestebino, iš kur jis žino visas mūsų nuodėmes. Dabar liko tik baimė susidūrus su tuo, kurio matyti nebenorėjau.

– Bet tai buvo tik stirna...

Jo akyse sužaižaravo pyktis. Pasigailėjau taip pasakiusi.

– Tik? Tu tai sakai miško dievui, padarui, kuris gyvūnus ir medžius vertina labiau už žmones, tam pačiam kurį pirmą kartą taip pat pamatei kaip elnią?