Šešėlių saulė (✔)

23. Barzdukai

Šiaip ne taip pavyko susitikti su Skiriotu vienu. Visai nenorėjau susidurti su Milotu, maniau, kad ir jis turėtų nenorėti matyti manęs, todėl pas kunigaikštį pasiprašiau tik tuo metu, kai išvydau, kaip apvali Miloto figūra nulinguoja per kiemą, į jam paskirtą būstą. Atrodė, kad Skiriotas netgi būtų manęs laukęs. Jis kažkaip niūriai šyptelėjo ir rankos mostu pakvietė užeiti ir prisėsti. Šį kartą susitikome jo kambaryje.

– Taip, Igle. Klausau.

Gal jis iš tiesų jautėsi kaltas dėl Miloto. Bet nebeketinau aštrinti šito reikalo ir vėl kalbėti apie tai. Dabar tik turėjau viltį pakeisti jo nuomonę dėl Rūno.

– Labas rytas. Aš dėl... dėl jūsų noro man padėti, iš tiesų.

Skirioto veidas apniuko.

– Dėl tų juostelių ir ritualo, norint sužinoti dievų nuomonę apie žmones. Norėjau pakalbėti su Rūnu, bet jo neradau. Tos juostelės, o dabar dar ta nauja tvarka, kad negalime išeiti iš namų, kol šventykloje vyksta vakariniai aukojimai... Tiesiog, kaip žinote, bendrauju su dvasiomis ir kitais... – žodžiai ėmė strigti matant kaip raukiasi kunigaikščio kakta. – Ir jie... Jie sakė, kad tai tikrai nepadės, kad tai tik laiko gaišimas, todėl nemanau, kad Rūnui verta su tom juostelėm...

Skiriotas iškėlė ranką, ragindamas mane nutilti.

– Ar tau jau pavyko iškviesti šešėlių kariauną?

– Ne.

– Ar kas nors tau jau pasakė, kaip galėtum tai padaryti?

– Ne.

Tik akimirką delsiau prieš atsakydama. Ne, Dairio pasiūlymas – paskutinis pasirinkimas. Vis dar ruošiausi ieškoti kito kelio.

– Tuomet patarčiau klausyti tų, kurie siūlo kažką daryti ir bandyti, o ne tų, kurie sako, kad niekas nepavyks! Tu nežinai ką Rūnas turi paruošęs, tu nežinai kaip tai viską įtakos, tu nieko nežinai. Jei vien dėl to, kad kažkokia dvaselė tau pašnibždėjo, kad tai negalimas dalykas tu viską meti ir tau pasidaro nebesvarbūs mūsų žmonės...

Skirioto veidas net paraudo iš pykčio, o pakelta ranka susigniaužė į kumštį.

– Aš nesakau, kad nereikia nieko daryti, aš tik...

– Tu tik nori, kad paliktume tave ramybėje? Tu pamiršti, kad ne tu esi svarbiausia, tu pamiršti, kad nuo tavo veiksmų priklausomi mūsų žmonės, mūsų žemės. Tu dabar esi tik ginklas, ir jei nesiruoši stengtis savo noru, patikėk, mes galime tave priversti.

Žengiau žingsnį atgal. Niekad nemačiau kunigaikščio tokio pikto. Niekad negirdėjau jo grasinimų, ir niekada iki šiol nebūčiau pagalvojus, kad Vilkgailos jaunesnysis brolis galėtų išgąsdinti.

– Ar tu taip susitvarkei su Šviesmilu? – paklausė jis šaltu it metalas balsu.

– Aš? Ne. Kokiu būdu galėjau...

– Milotas įsitikinęs, kad tu. Gal ne pati, savom rankom, bet su savo dvasiom. Ir negaliu pasakyti, kad juo netikiu. Jei jis tikrai padegė pirklio namą, tai nesakau, kad to nenusipelnė, bet tokiu būdu tu tik nusileidai iki jo lygio. Turėjome surengti teisingą teismą.

Sukryžiavau rankas ir atsistojau tiesiai. Jei jau galvoja, kad aš galiu surasti ir tokiu būdu nužudyti žmogų, tai ne aš Skirioto, o jis manęs turėtų bijoti.

– Na, tai Miloto problemos kuo jis tiki, kuo ne.

Skiriotas tylėjo. Jo veide pyktį ėmė keisti liūdesys ir nuovargis. Jau tylesniu balsu jis ištarė: