Šešėlių saulė (✔)

5. Gaisras

Sustojome namo kiemo gale, ten kur būriavosi kiti, ten, kur jau galėjai jausti ugnies šilumą. Namo galas jau liepsnojo atvira liepsna. Kieme žmonės nešė vandenį, pylė į liepsnos nasrus, kiti su grėbliais ir šakėmis stengėsi neleisti liepsnai plisti tolyn, bet visa tai atrodė kaip beviltiška skruzdėliukų kova prieš didžiulę koją trypiančią iš šapelių nuneštą skruzdėlyną. Tuomet išgirdau verksmą. Visai šalia mūsų, dviejų moterų prilaikoma, blaškėsi gal kokių dešimties metų pirklio dukra.

– Mama ten! Brolis ten!, – rėkė ji. – Padėkit! Prašau padėkit jiems!

Tarsi koks gumulas įstrigo gerklėje. Prieš akis iškilo pirklio žmonos atvaizdas – aukšta, graži, išdidi moteris su savo mažuoju sūneliu lėtai vaikštinėjanti kieme. Po prabudimo jau keletą kartų buvau ją sutikusi. Atrodė, kad ji laikė save geresne nei kiti, bet vis tiek man patiko. Dabar taip puikiai įsivaizdavau kaip jos ilgi banguoti plaukai svyla nuo karščio, lygi balta oda virsta anglimi. Ji nebegalėjo būti gyva. Šioje ugnies puotoje tiesiog nebegalėjo. Išgirdę mergaitės riksmą, keli vyrai liūdnai atsisuko ją. Nei vienas nesiryžo šokti į liepsnas. Ir jiems tai atrodė beviltiška. Kam aukoti savo gyvybę dėl tų, kurie jau tikrai nebegyvi?

Visa tai supratome turbūt visi. Beveik. Nes tą pačią akimirką, kai mergaitės šauksmas nutilo išvydau kaip Bartas stipriai prispaudžia savo plačią apykaklę prie burnos ir bėgte pasileidžia pro tirštais dūmais užtemdytas duris.

Ne! Ne, po galais, ką tu darai?! Puoliau paskui, tačiau nespėjau. Jis nestabtelėdamas įbėgo namo vidun, išnyko tirštoje tamsoje. O aš sustojau prie įėjimo. Dūmai užgniaužė kvapą, privertė ašaroti akis, karštis pasirodė per stiprus. Ne! Ką jis sau galvoja? Juk aišku, kaip tai beviltiška. Juk joks protingas žmogus nerizikuos savo gyvybe dėl tokio beviltiško dalyko. Jei jie būtų gyvi, dar patys būtų išėję. Kvailys! Prakeiktas kvailys! Liepsna artėjo durų link nuo kitos namo pusės, ir rodos kas akimirką buvo žingsniu arčiau. Stovėjau ten, kur dūmai, vėjo nešami, kilo nuo žemės į viršų ir laikas tempėsi, tvino, baimė ir siaubas kaustė kiekvieną kūno dalį. Sugrįžk, sugrįžk prašau. Dabar pat. Bartai, prašau. Liepsna šliaužė, šuoliavo per stogą, net per juodus dūmus mačiau ją slenkančią pirmyn ir viduje. Ten nemačiau jokio kito judėjimo tik ugnies.

– Bartai! – surikau, bet atrodė, kad liepsnos ūžimas mano riksmą nuslopino.

– Igle, pasitrauk iš ten! – suriko kažkuris iš gesintojų, bet man nerūpėjo jų perspėjimai. Man terūpėjo jis. Tas, kurio nebemačiau gaisro dūmuose jau taip ilgai, taip beprotiškai ilgai. Dievai, ne, tai taip neteisinga, jam nieko negali nutikti! Ne dabar, ne taip. Taip staiga, iš niekur nieko, taip niekas nežūsta, tai...

– Bartai! – surikau dar kartą tiesdama rankas į dūmus, jausdama kaip jie graužia, smaugia gerklę. Dar ką tik jis buvo čia, dar ką tik buvo priešais mane taip arti, kad galėjau jį paliesti, dar ką tik galėjau jį sustabdyti, subriebti jo ranką, jo nepaleisti, o dabar kažkur ten, juoduose dūmuose, neišpasakytai toli. Jei... Jei... Tuomet tik aš būsiu kalta. Turėjau jį sustabdyti. Akys ašarojo nuo graužiančių dūmų. Prašau, sugrįžk. Žengiau dar žingsnį pirmyn, ir dar. Prie karščio, prie graužimo priprasti buvo įmanoma, negalėjau priprasti tik prie to, kad ir jis gali sudegti šitame gaisre. Tuojau pat visa aplink tebuvo troški tamsuma. Bandžiau įkvėpti, bet oro čia tarsi nebuvo. Tik gniaužiantis, graužiantis skausmas gerklėje ir krūtinėje. Jau buvau viduje. Ugnis ūžė, rodės visai šalia, oro nebebuvo, tik suodžiai, tik aštrūs, gerklę draskantys dūmai. Bartai, prašau. Dar kartą ištiesiau rankas pirmyn bandydama bent apčiuopomis rasti kelią iki jo kažkur šiame košmare, ir tada per ūžimą išgirdau, kaip kažkas garsiai sutraška virš manęs. Kilstelėjau galvą stengdamasi į tai pažvelgti, ir tą pačią akimirką pajutau kaip kažkas stipriai stumteli mane atgal.

Pasaulis susvyravo, galva apsvaigo ir tuomet nugara ir pakaušiu trenkiausi į kažką kieto. Dar labiau aptemo. Atrodė, kad tik akimirkai, tačiau kai atsimerkiau supratau jau gulinti kieme ant žolės. Karštis atrodė tik tolimas laužas, dūmų tvankumą pakeitė vasariškos dienos oras. Namas dabar atrodė per pus sužemėjęs ir net ne iš karto supratau, kad jis taip atrodo todėl, kad įgriuvo jo stogas. Tada išvydau ir tą juodą šešėlį palinkusį virš manęs. Tačiau šį kartą šešėlis negąsdino. Jo kakta buvo nusėta suodžių, akys paraudusios, ašarojančios nuo dūmų, bet tai buvo jis. Bartas buvo gyvas.

– Kaip tu?

– Aš? – pralemenau nesuprasdama, kodėl jis manęs to klausia.

– Viskas gerai? Atsiprašau, bet nebebuvo laiko tave gražiai iš ten išvesti.

Vis dar nesusivokdama žvelgiau į jį. Pajudinau galvą sakydama ne, tačiau pakaušyje sutvinksėjo. Tuomet šalia savęs išgirdau kažką tyliai sukosint. Berniukas. Pirklio berniukas iš degančio namo. Bartas ištiesė ranką į padėjo man atsistoti.

Aplink mus tuojau pat susirinko kiti žmonės. Kažkas pakėlė išsigandusį vaiką ir kažkur jį nusinešė, kažkas kažką kalbėjo, kažkas suplojo Bartui per nugarą pavadindamas didvyriu, į ką jis tik keistai įtariai pažvelgė lyg supratęs bandant jį apgauti, kažkas kažką pasakė man, tada dar išgirdau Junos balsą ir visa taip susimaišė toje naktimi pavirtusioje dienoje, kad iš to keisto košmaro pabudau tik tada, kai supratau stovinti jį apkabinusi. Barto ranka švelniai perbraukė per mano plaukus.

– Viskas baigta, Igle.

Prakeikimas. Skubiai atsitraukiau jausdama, kaip jau nuo vidinio karščio kaista mano veidas. Ką aš darau? Kažkur toliau girdėjau Junos balsą, raginantį, esant reikalui, ateiti pas ją. Ne, mes juk draugai. Juk draugai gali vienas kitą apkabinti, draugai netgi turi vienas kitu rūpintis, tai neprivalo reikšti ko nors daugiau. Vis tik, nedrįsdama į jį pakelti akių vėl nusisukau į gaisrą. Žmonės vis dar gesino didžiuliu kraupiu laužu virtusį pastatą, tačiau jų darbas atrodė nebe toks skubus. Vis tik nieko gelbėti nebereikėjo. Net ir Bartas dabar turėjo suprasti kad šiuose griuvėsiuose negalėjo išgyventi niekas. Jau norėjau nusisukti, kai netoliese pamačiau namų dvaselę. Ji žvelgė rodos, tiesiai į mane. Suabejojau. Kartais vis dar norėjosi tiesiog apsimesti, kad jų nematau, tačiau... Žengiau porą žingsnių artyn ir pritūpiau, susilygindama su jos ūgiu. Jos rausvas kūnas virpėjo taip, kaip tikėtumeis iš drebančio žmogaus. Tada ji tarsi trumpam pasikeitė ir išvydau aukšto žmogaus siluetą su deglu, palinkstantį, greitai išplintančią ugnį. Dvaselė vėl virto savimi ir susigūžė šalia tebeliepsnojančių namų.

– Igle.

Atsisukau. Šalia Barto jau stovėjo Juna.

– Eime namo. Ten būsim naudingesnės. Symantas jiems padės gesinti, o mums reiktų pažiūrėti kaip galėtume padėti vaikams ir kitiems.

Tada ji pažvelgė ir į Bartą:

– Tu irgi. Šiandien padarei jau pakankamai.

<<<<<<>>>>>>>

Vėl kažkaip nei šiaip, nei taip perskyriau skyrius wattpade. Nedrįstu dėt labai ilgų, o kai trumpini taip gaunasi :). Beje, ne visai į temą - šiandien perskaičiau, kad vardas Iglė, 2017 metais gerokai išpopuliarėjo tarp tuo metu gimusių mergaičių. Savotiškai gaila, kad tai visai ne mano nuopelnas :D. Reiktų kada pagooglint kaip išvis atrodo ta dainuojanti mano veikėjos bendravardė :)