Šešėlių saulė (✔)

18. Miloto sarginis šuo

Sėdėjau pilies kieme, saulės atokaitoje ir laukdama kol Skiriotas galės mane priimti vis galvojau apie vakar. Juna liepė niekam daugiau apie Dairį nepasakoti. Pati nieko nesakė net ir Symantui. Bet aš tikrai nesupratau kodėl ji taip bijo. Jos priežastis buvo lyg netikra „jį esu mačiusi, neprisimenu kur, bet jis pavojingas". Juna aš pasitikėjau, bet pasitikėjau ja pačia, ne jos nuojautomis. Dairis iš tiesų nepadarė nieko blogo. Jis juk pats tikino, kad jei noriu jis paliks mane ramybėje, ir aš tikėjau, kad jei paprašyčiau taip ir padarytų. Tikrai tikėjau. Jis pavojingas? Na taip, visos tos būtybės turi pražūtingų sugebėjimų. Dar labai gerai atsiminiau, kaip pati Juna žole pasmaugė žmogų, norėjusį nužudyti Symantą, bet visi mes galim atlikti baisių dalykų. Ar tai būtų laumė, ar miško dievas, ar paprastas žmogus. Tai nereiškia, kad turim vienas kito taip bijoti. Visgi tas pokalbis vėl privertė nerimauti. Kaip turėčiau elgtis? Galų gale man pasiūlo tikrą pagalbą, tikrą būdą pasiekti tikslą. Tapti laume. Bet...

Galvoje vis dar skambėjo Dairio žodžiai „tai būtų visam laikui", „visa pasikeistų neatpažįstamai", „tu nebegalėtum gyventi su savo žmonėmis". Juna sugebėjo iš laumės vėl tapti žmogumi, bet turbūt tai nebuvo taip paprasta. Gal ji ir galėjo to atsisakyti tik dėl to, kad Dairis nebuvo tas, kuris ją tokia pavertė.

Amžina jaunystė – kaip tai atrodė puiku, tuomet, kai prieš šešerius metus sužinojau, kad Juna tai turi. Turėjo. Ir Bartas sakė, kad tai puiku... Vėl nudiegė širdį. Kaip labai reikėjo nustoti apie tai galvoti – ar sutikčiau su Dairio pasiūlymu ar ne, vis tiek jo turbūt niekuomet nebepamatysiu.

Sugirgždėjusios durys, galop nutraukė mano apmąstymus. Reikia veikti. Butautas išėjo, vadinasi Skiriotas dabar laisvas. Pakilau nuo suoliuko ir pravėriau duris. Kunigaikščiui ir vėl reikėjo pasikalbėti su manimi. Na, priežasčių galėjo būti daug, tik kiek keista, kad šį kartą tą žinią perdavė Vaiga.

Vis dar susimąsčiusi, stebėdama tik saulėtose sauso oro erdvėse besisklaidančias dulkes, lipau mediniais laiptais į viršų. Pirmoji aikštelė.

Tada suvokiau, kad nesu čia viena. Kažkas šalia įkvėpė. Pakėliau akis ir pirmas dalykas, kurį išvydau buvo tanki rausva barzda. Šviesmilas kreivai išsišiepė ir sunki ranka nusileido ant mano peties. Surakino kaip replės.

– Reikia pasikalbėti, – sušvokštė jis.

Kūnas nutirpo iš baimės ir pravėriau lūpas norėdama surikti, tačiau jo delnas užspaudė beišsiveržiantį klyksmą. Tvirti gniaužtai pakėlė į viršų, ir kojomis nebesiekiau žemės. Ėmiau spardytis ir muistytis iš visų jėgų taip, lyg kovočiau dėl savo gyvybės. Supratau, kad turbūt taip ir yra. Turėjau sukelti kuo daugiau triukšmo. Dar turėjo būti kas nors, kas galėtų mane išgirsti!

Šviesmilas suurzgė ir viena jo ranka atsileido. Milžiniška jėga smogė man į smilkinį ir viskas aptemo.  

☼ ☼ ☼ ☼ ☼

Pirmiausia pajutau burnoje sudžiūvusio kraujo skonį. Pykino. Baisiai skaudėjo galvą, šiek tiek mažiau šoną ir riešus. Praplėšiau akis. Vis tiek beveik nieko nemačiau. Ant veido išsitaršę plaukai užstojo vaizdą priešais, norėjosi juos patraukti šalin. Kilstelėjau ranką, bet ji tik vos vos pajudėjo ir per riešą perėjo skausmo banga. Sugirgždėjo medinės grindys. Staiga viską atsiminiau. Baimė plykstelėjo ir užsiliepsnojo krūtinėje.

Sunkūs žingsniai jau dunksėjo manęs link. Papurčiau galvą, bent taip bandydama patraukti plaukus ir įsirėmusi kulnais į grindis pakilti nuo žemės. Per atsivėrusį plotą ties dešine akimi išvydau kaip stambus siluetas artėja. Niekur nebespėsiu. Skubiai apsidairiau – mažytis kambarėlis be langų, be baldų tik iš viršaus pro keturkampę skylę, skverbiasi dienos šviesa. Surikau. Šiurkšti didelė ranka trenkė man per veidą: