Šešėlių saulė (✔)

48. Sugrįžimas prie požeminio ežero

Gelsvos vilko akys iš už krūmų sekė mano judesius. Mačiau jį jose: stebintį, laukiantį, bandantį neišsiduoti, kad jau žino, kad laimėjo, kad savo laimėjimu dar nesidžiaugia.

Ar aš turėjau kitą pasirinkimą?

Ugis buvo teisus – nebebuvo baisu. Juk ką dar turėjau ką prarasti? Gyvenimą? Mylimąjį? Svajonę tapti žolininke? Viso to neliko tada, kai paskutinį kartą užsimerkė Barto akys.

Dabar liko tik mano žmonės. Anksčiau tokie svarbūs, anksčiau tie, dėl kurių buvo galima keliauti į pasaulio kraštą. Tie, kurie dabar bereiškė taip mažai, kurie dabar tepriminė tai, ko netekau. Ir visgi dar supratau: jie jaus beveik tą patį jau rytoj ar poryt. Tada, kai ir prieš jų akis, po svetimtaučių ginklų ašmenimis suduš pasauliai.

„Meilė yra vienintelis karas, kuriame verta mirti". Dabar atrodė, kad Bartas nuo pat pradžių puikiai žinojo, kad viskas taip ir baigsis. Ar tai reiškia, kad mirti jam buvo verta? Ir jam, ir jo istorijai prarytai liepsnos – tai, kurios taip ir nebeperskaitysiu. Dar vienas pažadas, kurio neįvykdysiu.

Pelėda ant nudžiuvusios liepos šakos suūkė, lyg pranešdama savo valdovui, kad aš jau čia. Neverta. Jis tikrai jau žino. Nebešaukiau jo, ėjau pas jį pati.

Galbūt meilės žmonėms, meilės pasauliui likučiai dar ir slėpėsi tarp mano širdies duženų, galbūt kada nors dar šypsosiuosi, kad išgelbėjau tiek gyvybių, bet kol kas vien tas žodis, žodis, kurio tiek kartų jo parašyto priešais mano akis nesugebėjau perskaityti, kiekvieną kart ištartas plėšė iš kūno lauk po kraujagyslę, po šonkaulį.

Tarp aviečių krūmų atsivėrė olos anga. Patraukusi šakas įžengiau vidun. Vėl tas pats niekad neaptemstantis kelias, vedantis vis gilyn, samanomis sugeriantis mano žingsnių garsą. Vis tik jis girdėjo mane ateinančią. Žinau, kad girdėjo. Šviesa, kuri čia gyveno nebeatrodė tokia jauki. Šviesa nebeatrodė gėris. Juodi šešėliai, tamsus mylimasis, tamsi užmarštis – to tenorėjau. Ne balkšvų akių žvilgsnio, mane sutinkančio prie požeminio ežero.

Sustojau. Platus, skaidrus vanduo, ir miško dievas Dairis, kurio elnio ragų karūna beveik rėmė akmeninį skliautą. Žvilgsnis duriantis kiaurai, ir lūpos, visgi susiriečiančios į šypseną.

– Igle, – žodis nuskambėjo lyg užjaustų dėl to ką atėjau daryti, tačiau akyse, tose akyse, kurių maniau nesugebanti perskaityti, mačiau tik savimi patenkintą dievą. Pajutau, kaip pyktis keliauja mano skruostais. Prisiminiau Barto žodžius, kad dievams mes tik žaisliukai. Dairis laimėjo savo žaidimą.

Jis žengė artyn. Didelis jo kūnas uždengė nuo vandens atsispindinčią šviesą.

– Jau apsisprendei?

– Juk tu žinai. Ką daugiau galėčiau čia veikti? Manai, kad turiu kitą pasirinkimą?

Miško dievo lūpos trūktelėjo į viršų. Atrodė, kad būčiau jį beveik prajuokinusi:

– Pasirinkimas visada yra. Tu tikrai gali leisti, kad tavo mylimojo žudikas mirtų bjauria mirtim, kad priešo armija sudegintų tavo miestą, išžudytų tavo artimuosius. Arba tu gali likti su manimi, gali amžinai būti jauna ir graži, gali sustabdyti priešus dar nepasiekusius miesto, gali bent jau pabandyti nebegalvoti apie Rūną kaip apie tą, kuris atėmė iš tavęs Bartą, leisti man išvaikyti iš jo tą nesantaikos deivę ir išnaudoti jį savo reikmėms. Pasirinkimas visada yra.

Jis klydo. Nebegalvojau apie Rūną, kaip apie tą, kuris atėmė iš manęs Bartą. Aš gerai supratau, kas iš tiesų jį atėmė. Dabar, jau po laiko, supratau į ką iš tiesų žiūrėjo Irdangė prieš išvydama mus iš savo trobelės, žinojau, iš pačios Luknės girdėjau, su kuo iš tiesų ji sveikinosi kambaryje prieš mirštant tai nelaimingai moteriai.