Šešėlių saulė (✔)

32. Iš ežero

Išsiskyrusi su Dairiu toliau žingsniavau ežero pakrantėmis. Dabar taip nesinorėjo grįžti į mišką, į jo karalystę. To vieno sakinio užteko, ir visos jo šypsenos, visi geri darbai nublanko prieš Junos perspėjimus. Ne, aš nebijojau, kad miško dievas ką nors blogo gali padaryti man. Dabar daug labiau gąsdino tai, kad kas baisaus gali nutikti Bartui. Kažin kiek Dairis žinojo apie jį? Ar tiek, kiek matė mano akyse ar daugiau? Ar tai jam trukdo? Juk aš dar nesu jo laumė. Juk dar neaišku ar būsiu, juk tarp mūsų apskritai nieko nėra, mes tik draugai. Ir iš kur jis žinojo? Ar iš tiesų miško dievas pažinojo mane geriau nei aš pati? Papurčiau galvą. Kodėl aš apie tai galvoju? Juk tikrai, ar Dairis padarė ką nors blogo? Taip, jis nužudė Šviesmilą, bet šito žmogaus mirties, kad ir kaip besistengdama nebūčiau galėjusi priskirti prie blogų darbų. O šiandien Dairis išgelbėjo nepažįstamą berniuką, sužeistą šerną, jau yra išgelbėjęs ir mane, ir Luknę. Juk iš ties, blogo jis nepadarė nieko. Tai kodėl aš vis įtarinėju jį turint piktų kėslų?

Vėl pasikviečiau Mėtos šešėlį. Ta juoda mergaitės, kuri buvo mano draugė, figūra dabar net kiek ramino. Jaučiausi čia ne viena.

– Mėta, prieik, prašau, – ištariau, bet šešėlis toliau pleveno ore ir nejudėjo.

– Mėta, ateik! – surikau piktai, bet ir tai nesuveikė. Po kelių akimirkų ji išnyko. Nuleidau rankas.

– Neklauso?

Iš netikėtumo krūptelėjau. Maniau čia esanti viena, o dabar už savęs išgirdau tai. Per kojas perėjo baimė. To vieno žodžio užteko, kad prisiminčiau jos balsą. Už manęs juk dabar buvo tik ežeras. Suspaudžiau gintarinį talismaną ant kaklo ir atsisukau.

Ji stovėjo visai arti. Ji, kuri buvo gyvas įrodymas, kad mano gelmės baimė turi pagrindo. Pusiau pridengta tylaus vandens, pusiau – išsidraikiusių žalsvai gelsvų plaukų ežere stovėjo vandenų mergelė, undinė Almė.

Ji buvo visiškai tokia pati, kokią atsiminiau – tas pats šaltas gąsdinantis žvilgsnis jauname, beveik mergaitiškame jos veide, tos pačios su vandens paviršiumi žaidžiančios plonos rankos. Atsargiai pasitraukiau bent vienu žingsniu toliau.

– Tave vos išeina pažinti, – ištarė būtybė, švelniai liesdama ties liemeniu banguojantį vandenį, – užaugai, pagražėjai, net juos pradėjai kartu vedžiotis.

– Tu mane prisimeni?

– Juk tu irgi mane prisimeni, – šyptelėjo savo lyg nuolat pikto linkinčia šypsenėle, po mažutį žingsnelį, vos pastebimai eidama į krantą.

– Tave sunku pamiršti, – sumurmėjau, pasitraukdama dar toliau nuo ežero ir arčiau miško. Jei prieis per arti aš tikrai pašauksiu Dairį.

– Tave irgi lengva prisiminti, Igle, – mirktelėjo. – Bet nebijok, – ištarė, sustodama, – aš juk nieko tau nedarysiu. Negi nepameni, kad skandinu tik vyrus? Prieš tave neturiu nieko blogo. Net Junos neskandinčiau, nors ji man nuostolinga draugė.

Pakrantėje nuskambėjo jos ledinis juokas.

– Tai ko tau iš manęs reikia?

Almė timptelėjo apatinę lūpą:

– Ar gražu? Aš gal tik pasisveikinti, pasikalbėti norėjau, o tu iš karto mane užsipuoli?

Ji nutilo, bet aš irgi nieko nesakiau.

– Gerai, teisi tu, iš tiesų ne tik, – vėl tankiai sumirksėjo jos akis. – Aš matau ką tu čia darai, girdėjau kokia tavo užduotis, bet stebiu, kad tau nelabai sekasi. Kodėl nesikreipi į mane pagalbos? Bijai?

Nustebau. Kreiptis pagalbos į šitą būtybę? Dėl šešėlių?

– O tu ką nors apie juos supranti?

Ji vėl nusijuokė:

– Ar suprantu? O kas dar gali suprasti, kaip manai? Aš juk taip pat beveik požemių gyventoja. Jei nori, galiu parodyti kaip reikia su jais kalbėtis ir priversti pasilikti ilgiau. O gal nenori?

Dabar nugalėjusi baimę, bemaž sušukau:

– Žinoma noriu.

Almė išsišiepė parodydama savo vos gelsvus dantis.

– Taip ir maniau. Bet mano paslaugos turi savo kainą. Jei nori, kad įvykdyčiau savo pusę susitarimo turi man atvesti kokį jauną vyruką. Bet ne čia. Prie mano ežero. Ir apie visą šitą negali nieko sakyti niekam, tuo labiau Junai, nes ta ir vėl viską sugadins. Jei pasakysi – susitarimas atšaukiamas. Aišku?

Net nelaukdama mano atsakymo ji apsisuko ir vikriai niurktelėjo po vandeniu. Vėl likau viena stovėti tarp ežero ir miško.

<<<>>>

Taigi, čia jau pasirodė Almė. Viena mano labiausiai mėgstamų antrinių veikėjų ir viena iš akiplėšiškiausiai nukopijuotų iš skaitytų lietuvių mitologijos skaitinių :). Jei ir jums patinka tokios undinės, tai ji taip pat gyvuoja "Alsuojančioje tamsoje" ir dar turi savo, taip vadinamą, kilmės istoriją - apsakymą, kurį žadu gal neilgai trukus čia įdėti.