Šešėlių saulė (✔)

38. Laumės

Dairis praskyrė plačias eglių šakas ir mudu patekome į miško aikštelę padengtą tirštu rūku. Iš nustebimo net aiktelėjau. Niekada nebuvau mačiusi nieko panašaus. Per tą gaivų, tviskantį beveik nežemiška šviesa rūką nesimatė žemės. Jis lyg lengvas vanduo tyvuliavo aikštelėje. Žengiau žingsnį ir po kojomis pajaučiau ne žolę, o tirštą pūkuotą debesį. Aikštelę ribojančių, sodriai žalių eglių siluetai tyliai siūbavo pagal iš nežinia kur sklindančią tobulą muziką, taip panašią į tą, kurią girdėjau tuomet su Dairiu oloje, o vakarėjantis dangus buvo beveik uždengtas jaukiomis vabalėlių švieselėmis. Prie mūsų priartėjo trys gražios, ilgaplaukės moterys. Jų veiduose, žvelgiančiuose į Dairį, nušvito šypsenos.

– Igle, susipažink, – ištarė jis, – čia mano laumės: Leitalė, – gražuolė varno juodumo plaukais linktelėjo man pasisveikindama, – Bilminė, – mergina tokiomis ryškiai raudonomis lūpomis, kokių dar nebuvau mačiusi spustelėjo ranką, – ir Eivytė.

Širdis net stabtelėjo iš nuostabos. Aš pažinojau šitą šviesiaodę, šviesiaplaukę merginą, ilgais voriškais pirštais!

– Bet judvi jau pažįstamos. Juk tu atsimeni Eivytę? Eivytė prisimena tave, – pasakė miško dievas, atsisukdamas. Linktelėjau. Taip, aš ją puikiai prisiminiau. Tai ta pati mergina, kurią tuomet, keliaudami į Prūsiją, sutikome miške – keistuolė, kaip ir aš matanti dvasias; ta gąsdinanti būtybė, nesuprantanti kaip reikia bendrauti su žmonėmis; ta, kurios tėvas norėjo pribaigti mus visus, kad jiedu su dukra turėtų ką valgyti per žiemą. Bent jau vardas ir tie pirštai buvo jos. Prieš mane stovinti laumė lyg neatrodė, galinti būti ta pati Eivytė. Ji maloniai šypsojosi, veidas buvo gerokai apvalesnis nei tas kaulėtas ir šiurpus, kurį prisiminiau, o akyse tikrai švietė laimė.

– Mes paliksime judvi vienas, turbūt turėsite apie ką pasišnekėti.

Dabar jau nenoriai paleidau jo ranką ir miško dievas bei dvi jo laumės nutolo.

– Tau turbūt keista mane čia matyti, – ištarė Eivytė prieidama arčiau. – Man, tavo vietoje, irgi būtų keista. Aš juk jau seniai turėčiau būti mirusi. Ar ne? Jei ne Dairis, tai... – ji meiliai žvilgtelėjo į jį. – Mano kauleliai turbūt dūlėtų šalia mamos. Žinai, mudu susitikome, neilgai trukus po to, kai tavo tėvas pribaigė maniškį. – Susigūžiau, bet ji, tai pastebėjusi, dar plačiau nusišypsojo. Rausvose akyse žaismingai sužibo smulkių švieselių atspindžiai. – Negaliu sakyti, kad ant jo pykstu. Jis kaip ir neturėjo kitos išeities, jei norėjo išgyventi ir apsaugoti jus visus, tik... Supranti, likusi viena tikrai būčiau numirusi. Juk pameni mane tada. Baikštus nesisuvokiantis sutvėrimas. Bet toks gyvenimas, kokį tada gyvenau, iš daugelio būtų padarę tą patį, ką padarė iš manęs.

Eivytė nutilo, bet toliau stovėjo žvelgdama į mane, lyg laukdama, kad pasakyčiau ką apie visa tai galvoju.

– Tai tu... Tu Dairio laumė?

Taip, aš Dairio laumė, – išsišiepė ji. – Vis dar neatsidžiaugiu, kad man taip pasisekė. Juk jis nuostabus, tiesa? – paklausė, vėl vogčiomis atsisukusį į jį, besikalbantį su Bilmine.

Tylėjau. O ji šnekėjo toliau:

– Dairis... Kartais man pasidaro baisu, kad visa tai tik sapnuoju. Kad iš tiesų jo nėra. Juk jis tikrai per geras, kad būtų tikras, ar ne? – nusijuokė, lyg šiek tiek nervingai. Nieko neatsakiau. – Čia taip gera. Ir Bilminė su Leitale tiesiog nuostabios. Tai lyg tobula šeima, tokia, apie kurią galima tik svajoti. Ir ji čia, mano. Niekada net neįsivaizdavau tokio gyvenimo. Dabar jaučiuosi tokia... Tokia gyva. Tai geriausias dalykas, kuris galėjo man nutikti. – Eivytės šypsena buvo net per saldi. – Ateik, parodysiu ką šiandien nuveikiau, – tai pasakiusi sugriebė mano pirštus savo voriškais gniaužtais.